Nors mūsų gimtadienis atšvęstas dar rudenį, tačiau norime pasidalinti jo akimirkomis, nes taip galima švęsti bet kuriuo metų laiku.

Tai buvo penktasis mano sūnaus Kristupo gimtadienis. Penki metai – pirmasis rimtas jubiliejus, todėl norėjau, kad vaikui jis tikrai patiktų. Tuo metu Kristupas ypač domėjosi kelio ženklais, šviesoforais. Namuose turime galybę popierinių, plastikinių, medinių kelio ženklų, didžiulių šviesoforų, kurie mirksi lyg tikrieji. Kur bepasisuktum, visur kelio ženklai, o jam vis ne gana ir ne gana. Nuėjus į didžiulį prekybos centrą leisdavome jam išsirinkti tai, ko jis pats nori. Žaislų skyriuje jis neretai užtrukdavo visai neilgai ir, nieko tinkamo ten neradęs, išsirinkdavo visai ne vaikišką dovaną. Kartą, tuomet dar būdamas 4 metų, iš didžiulio prekybos centro grįžo su naujausia „Kelių eismo taisyklių“ knyga. Kitą kartą išsirinko lipduką – ženklą „Šunis vesti draudžiama“. Ir tai tik keli atvejai, o jų buvo nuolat… Prieš miegą skaitome pasakas ne apie katinėlį ar gaidelį, bet apie šviesoforą linksmą dėdę, kuris sau sėdi ant stulpo.

Prieš gimimo dieną klausėme:
- Ko nori gimtadieniui dovanų?
O jo atsakymai vėl tokie patys:
- Pėsčiųjų perėjos, šalutinio kelio ir šviesoforo.

Taigi ir gimtadienio temą pasirinkome „Saugus eismas“. Pati šventė finansiškai daug nekainavo, bet teko investuoti nemažai laiko. Tačiau tiek pačiam šventės kaltininkui, tiek vaikučiams – svečiams ji patiko, todėl visiškai negaila to pasiruošimui sugaišto laiko.

Pagrindinis gimtadienio šventės idėjų generatorius buvau aš – mama, tačiau prie įgyvendinimo labai daug prisidėjo tėtis: kuriam teko garbė kompiuteriu maketuoti girliandą, vairuotojų teises mažiesiems šventės dalyviams.

Taip pat tėtis buvo atsakingas už tai, jog mūsų svetainė pavirstų tikrų tikriausia gatve su keliais, pėsčiųjų perėjom, medžiais.

Aš pati paruošiau smeigtukus, kuriuos susmaigstėme į sumuštinius ir kitus gardumynus.

Kadangi norėjau, kad šventė būtų ne vien pasibėgiojimai ir pasistumdymai, todėl parengiau viktoriną su klausimais apie kelio ženklus.

Taigi, kai viskas buvo suruošta, tai vyko ir pati šventė. Susirinko 13 vaikučių su mamomis ir tėčiais. Vaikai važinėjo su mašinytėmis-paspirtukais, vaišinosi, šoko. Tuomet vyko viktorina – dideliame ekrane rodžiau įvairius ženklus, o vaikai vienas už kitą garsiau bandė išaiškinti, ką tie ženklai reiškia. Žinoma egzaminą išlaikė visi jaunieji vairuotojai ir visiems jiems buvo įteikti vairuotojų pažymėjimai. Taip pat kiekvienas mažasis šventės dalyvis gavo dovanų po atšvaitą. Tuomet visi fotografavosi, pūtė žvakes, valgė torčiuką, vėl dūko, o išsidūkę išsiskirstė.

Štai tokia toji mūsų saugaus eismo šventė!!!

Laima

Liepa, tai toks nuostabus laikas – vidurvasaris, šviesu, šilta, visur dūzgia, viskas kvepia. Tiesiog svaigsti nuo vasaros kvapų ir dangaus žydrynės. Atrodo sėdėtum po šimtamete liepa arba sena obelim ir svajotum svajotum… Tokiu nuostabiu laiku yra gimusi mūsų dukrytė – mūsų mažoji boružėlė, žemuogėlė, gėlytė. Jos gimimo laikas pačiame vasaros viduryje ir tie mieli vasaros prieskonį turintys žodeliai, kuriais ją vadiname, padiktavo pirmojo jos gimtadienio tematiką.

Pirmasis gimtadienis yra labai svarbus mamai, tačiau dar nesuprantamas pačiam šventės kaltininkui arba kaltininkei, todėl stengiausi, kad šventė būtų spalvinga, tačiau gan rami ir nevargintų pačios mergaitės. Kvietimuose, kuriuos išsiuntinėjome elektroniniu paštu įrašėme, kad kviečiame visus į boružiukų rytmetėlį, kuris vyks nuo 11 val. ryto iki 14 val. (apskaičiavome, kad tokiu laiku mažiausiems boružiukams jau laikas pietų miegelio)…

Kadangi oras buvo vasariškai gaivus ir svaigus, tad vaišes surengėme kieme. Tėtis iš statybinių palečių sumeistravo laikiną stalą, kuris atitiktų vaikų ūgį, jį uždengėme geltona staltiese ir sudėjome vaikučiams pritaikytas vaišes – naminį kompotą, žėlę, saldainėlius, meduolius, zefyrus. Stalą papuošėme popierinėmis boružėmis – susmaigstėme į meduolius, priklijavome ant kompoto butelių ir žėlės indelių, kuriais tapo maži stiklainiukai nuo kūdikiams skirtų tyrelių.

Pagrindinis akcentas – DIDŽIULIS TORTAS – taip pat buvo nuostabi boružė, kuri pranoko visus mano lūkesčius. Jis buvo ir labai labai gražus, ir dieviškai skanus.

Taip atsitiktinai sutapo, jog į mūsų boružiukų rytmetėlį susirinko tik mamos su vaikučiais. Kadangi turėjome tik vieną suaugusį tėtį (mūsų pačių tėtį), tai jam teko didžiulė garbė pasirūpinti, kad visos mamos būtų aprūpintos kava ir arbata.
Kol mamos gurkšnojo ryto kavą, tai vaikučiai tiesiog dūko pievoje, prabėgdami skanavo meduolius, ištroškę atsigaivindavo kompotu. Tuomet ant torto degėme žvakelę, kurią padėjo užpūsti visi susirinkusieji. Visi ragavome savo nuostabų tortą.
Tos kelios valandėlės tiesiog pralėkė, kaip viena akimirka… Mes, mamos, dar mielai pasidžiaugtumėme tuo rytmečiu, tačiau mažiausieji boružiukai pavargo, ir teko juos visus vežti į namučius miegelio… Taigi saldusis rytmetėlis pasibaigė… O kad mažieji vabaliukai neliūdėtų dėl to, jog atėjo laikas skirtis, visi jie gavo boružės lauktuvių – po mažytį maišelį su saldainiukais, papuoštais boružės atvaizdu…

Laima

Mūsų mažas vaikinukas (4 m.) – užkietėjęs žvejys. Nuo pat mažumės, kai tik vasarodavom prie kokio ežero ar jūros, jis pasiėmęs pagaliuką ar nendrės kotą, „žvejodavo“ ir sakydavo „kai užaugsiu – būsiu meškeriotojas“. Paūgėjus – tėtis pasiimdavo į tikrą žvejybą, tad su laimikiu grįžti būdavo dar linksmiau!!! Šio gimtadienio proga dovanų nuo mylimiausio pusbrolio gavo apsauginę liemenę, kad žvejyba su tėčiu jo paties padarytoje valtyje būtų saugi. Net mūsų mažylio kambario stilius – marinistinis: su laiveliais, žuvelėm, kriauklelėm.

Taigi mūsų 4-ojo gimtadienio tema išsirituliojo pagal sūnelio pomėgį – žuvys ir žuvytės…. Galbūt tai neeilinė tema, bet ją išpildyti tikrai nėra labai sunku, o kadangi gimtadienis vasarą – švęsti lauke tikrai nuostabu.

Tortą, kaip įprastai, darome patys, o šį kartą, daug prie torto gamybos (ir ypač prie dekoracijų valgymo :) ) prisidėjo ir patys vaikai – iš spalvotos dražė puošė, lipdė torto-žuvytės žvynelius. Kaip padaryti tortą-žuvytę, galite pamatyti iš nuotraukų. Pelekus galite pasidaryti iš zefyriukų ir cukraus pudros, pakaitinus mikrobanginėje, tešlos, ją nudažę norima spalva maistiniais dažais. Žuvytės lūpos – 2 džiovinti persikai. Torto vidus – pagal kiekvieno norus…

Gimtadienio akcentus derinom prie temos – mėlyni kaip ežero vanduo lėkštelės ir puodeliai, pačių vaikų prie jūros rinktos ir širdžiai mielos kriauklės, pavėsinė su vaišėm buvo dekoruota balionais ir iš popieriaus iškirptomis žuvytėmis, šiaudeliai su žuvytėm… Pro juos gerti vaikams buvo labai linksma – lyg bučiuotum auksinę žuvelę, kuri pildytų tavo norus. Vaišės (šių produktų nesunkiai galima rasti bet kuriame prekybos centre) – sausainiukai žuvytės ir sliekiukai guminukai. Nes kaipgi kitaip be slieko pagausi žuvį?? Guminukus sliekiukus sudėjom į metalinį indelį, kad atrodytų taip, kaip anksčiau meškeriotojai iškasę sliekus nešdavosi skardinėje nuo silkės :)

Kadangi jubiliatas ir jo didelis būrys svečių (apie 25 vaikai!!!) jau paūgėję, reikėjo juos ir užimti, tad čia jau pasireiškė mūsų tėtis žvejys. Žvejybinio gimtadienio atrakcijos – žaidimai, susiję su žuvų gaudymu: vaikai mokėsi taikliai užmesti meškeres – pataikyti į lėkštelę ant žemės; kitam žaidime vaikai patys turėjo įsijausti ir būti žuvimis bei stengėsi „nugriebti“ jauką – valgomą guminuką sliekiuką. O kiek čia juoko buvo, sliekas juk juda (tėveliai judino lanką su pakabintais sliekais)!!! Teko pašokinėti, pasiraivyti, kad nugriebtum skanėstą… Vėliau žaidėm turbūt visiems gerai žinomą žaidimą „tinklas ir žuvis“, kai du dalyviai (tinklas) gaudo žuvis, pagavus žuvį tinklas didėja, kol pagaunama didžiausia ir greičiausia žuvis! Visi šventės žaidimų dalyviai neliko be prizų – tatuiruočių su linksmomis žuvytėmis.

Vėliau vaikai valgė tortą …ir vėl dūko. Tiesa, užklupo trumpas vasaros lietutis (o kaipgi lietuviška vasara be jo?), tad vaikams neilgam teko slėptis į palapinę, bet ir čia jiems visiems buvo linksma, jie tarškėjo ir juokėsi… Gavosi lyg trumpas žygis vasarą.

P.s. žvejybos sezonas 2013 jau atidarytas!!! Laimikis irgi yra!

Kadangi einant į žvejybą sėkmės linkėti neleidžia prietarai, mes galim sakyti – kibkit žuvelės, didelės ir mažos!!!

Laura

Jums kartais nebūna taip, kad, rodos, ką bedarytum viskas nesiseka? O kaip dažnai būna, kai, rodos, kad sekasi viskas? Tai šiuo metu mano gyvenime vyksta stebuklingi dalykai. Tikrai… atrodo, ką bedaryčiau, viskas pražįsta kaip pavasarį, ką sugalvočiau, viskas realizuojasi, ko norėčiau – viskas išsipildo. Net baugu kažkaip… Sakot garsiai pasakiau, dabar ims ir nesiseks?..

Net nežinau, kaip tokias gyvenimo atkarpėles galima būtų įvardinti. Likimu? Laimės kūdikiu? Žvaigždžių romansu? Bet aš linkusi manyti nestandartiškai. Stebuklai sproginėja vienas po kito todėl, kad žinai, ko nori. Žinai savo svajones ir siekius. Žinojimas, kokiu keliu eiti, tau dovanoja nepaiškinamų jėgų, nesuvokiamų postūmių, kurie, rodos, patys tau skina kelią, o tu tiesiog eini iš paskos.

Gyvenimas man padovanojo pažintį su Elena. Tiesiog nuostabus jausmas, kai sutinki žmongų, kuris kalba viena kalba, o širdys pulsuoja ta pačia energija. Susipažinusios, mes supratome, kad mus vienija daug kas: mes norim dovanot žmonėms grožį ir džiaugsmą, įžiebti ugnelę širdyje, nuspalvint pasaulį, išpildyt svajonę, sukurti stebuklą ir pamilt VISKĄ iš naujo.

Todėl norėdamos to paties ir dar daugiau, mes sujungėme savo jėgas, mintis, įkvėpimus ir nusprendėme Jums padaryti Fėjų siurprizą… Ne siurprizą, o Tikrą Pasaką… Net virpuliukai lakstė per visą kūną, matant šias gražias Miško mergaites.

Jeigu Jūs taip pat norėtumėte pajusti kutenančius fėjų kerus, parašykite mums inga@sventesideja.lt, ir mes pasirūpinsime VISKUO, kad Pasaka apsigyventų ir Jūsų namuose. Fėjų gimtadieniui galime išnuomoti kostiumus, pakviesti animatorę-fėją, kuri su savo burtų lazdele sukurs nepamirštamą ir kūrybingumą lavinančią programą. Taip pat galime pasirūpinti fotografu, Jūsų vaišių stalu bei dekoracijomis. Jums nereikės jaudintis dėl nieko, nes Jūs per šventę būsite laisvi ir atsipalaidavę, turėsite marias laiko, kurį galėsite skirti sau ir savo vaikams. O vaikams, kaip žinote, svarbiausia yra mamos ir tėčio dėmesys, o tik paskui stalo dekoras ar sumuštiniai.

Tiesa, jeigu turite kitų pageidavimų ar norite surengti kitų temų gimtadienius, tikrai nesivaržykite – klauskite – mes Jums galime šiuo klausimu padėti. Mes sukursime Jums šventę, kuri pakerės ir pavergs VISŲ širdis. Kaip ir sakiau, stebuklų nebūna, jie pildosi todėl, kad žinai, kokiu keliu eiti. O mes žinome, kaip Jūsų šeimos šventes padaryti magiškai stebuklingas.

Su stebuklingais linkėjimais,

Inga

Pagaliau į pasaulio šviesą išleidžiu Dovydo krikštynų ir Amelijos gimtadienio akimirkas, apipintas Pelytės Mini šypsenomis ir šių metų spalvų mados tendencijomis. Žinia, šie metai – mėtinės spalvos karaliavimas. Jos pilna visur, kur beeitum, bet aš vis tiek neįstengiu jos atsivalgyt ir akimis pasisotint. Gaila, bet mano fotoaparatas, iš pirmo žvilgsnio nepamilęs šios spalvos, dabar skriaudžia visus žiūrovus. O gal tiesiog tokios spalvos neatpažįsta? Čia, kaip iš tos serijos „unknown object“ arba „unknown colour“. Arba kaip tikras vyras: „kokia Mėtinė? Indigo, koralų, turkio, magenta, chaki – tai čia žalia ar raudona?“ Paklausiau vyro, kokia spalva indigo, tai žinokit „geltona“. Žodžiu, čia viskas labai paprasta ir aišku, kaip šešių spalvų flomasteriai. Čia MEEES prisigalvojam visokių indigo!

Taigi… mėtinės kaip ir nėra… bet už tai Magentos (vyras juokiasi) nors su vežimu vežk!

Visa šia gražia ir skoninga spaudos atributika rūpinosi Stilingos šventinės dekoracijos.

Linkėjimai,

Inga

Dukrytės 2-asis gimtadienis buvo švęstas „Ūkio tema“. Pirmąjį gimtadienį šventėm „vabaliukų „tema, tai 2-ąjam irgi norėjosi kažkokios temos, taip įvedžiau tradiciją gimtadienius daryti teminius :) Svečių buvo paprašyta apsirengt taip, kad atitiktų temą.
Iš žaidimų žaidėm aklą vištą, klijavom asiliukui uodegą. Namai buvo papuošti dukrytės foto su gyvūnėliais arba šiaip gyvūnais. Baseinas pripiltas vandens – ten plaukiojo antytės, ant sekcijos gūžtoje tupėjo vištos su viščiukais :)

Violeta

Nuo 7-ojo gimtadienio mes turime tokią tradiciją: prieš kiekvieną gimtadienį Paulius išsirenka gimtadienio temą, o aš tuomet sukuriu scenarijų, kuris ją atitiktų. Paprastai gimtadienio šablonas visada yra toks pat: vaikai gauna atlikti tam tikras užduotis (tiek, kiek metų Pauliui tais metais sukanka), o už sėkmingą užduoties atlikimą gauna nuorodą į sekančią užduotį. Pačioje paskutinėje nuorodoje yra suteikiama užuomina į paslėptą lobį. Paprasta, ar ne?

O buvo taip. Artėjant gimtadienio valandai, Paulius išėjo pasitikti draugų (kadangi Paulius pradėjo penktą klasę lankyti naujoje mokykloje, visi jo draugai buvo man nauji, ir pas mus lankėsi pirmą kartą), o aš laukiau namie. Pauliaus kambarys jau buvo išdekoruotas, ten nunešti pagrindiniai užkandžiai, desertai ir t.t. Išvydusi parėjusį Paulių su draugais, galvojau susileisiu iš strioko: visi draugai buvo bemaž galva didesni už mano Paulių, ir ūgiu turbūt lygūs su manim. „Nu šakės, – pagalvojau sau viena. – Paruošiau programėlę vaikams, o čia suaugę žmonės susirinko… Teks iš gėdos lįst į žemę su visa savo programėle!“. Tačiau dingti nebebuvo kur, todėl tik nusišypsojau ir lyg niekur nieko tariau Pauliui: „Na, vesk draugus į savo kambarį, apsipraskite, paužkandžiaukite…“. Ir galvojau, kad turiu kokią valandžikę „ateiti į save“. Tačiau nei velnio! Jau po penkių minučių Paulius perbalęs atbėgo pas mane: „Mama, gelbėk, eik daryk programėlę, nes jie tik sėdi, žiūri į mane ir nieko nedaro! Eik greitai, ir ką nors daryk!” Nu ką – ir teko man „ką nors daryti“. Ir tas „kas nors“ gavosi labai šauniai – vaikai išsiskirstė labai vėlai (kai kuriems tėvai ne po kartą turėjo skambinti), ir atsiliepimai po gimtadienio buvo tikrai kuo puikiausi.
Taigi, žemiau pateikiu scenarijų, puikiai subalansuotą 11-mečiams piliečiams (tinka ir kitiems, tačiau subalansuota būtent jiems).

Gimtadienio „LAIKO MAŠINA“ scenarijus

Vaikai informuojami, kad kažkurioje laiko atkarpoje buvo paslėptas lobis, kurį jiems reikia atrasti. Norint keliauti laiko epochomis, jie turi sėsti į Laiko Mašiną, ir sekti gaunamomis nuorodomis.
Įteikiama pirmoji kortelė, kurią perskaitę vaikai sužino, kad pateko į pačius atokiausius laikus – pas pirmykščius žmones.

1 stotelė – Pirmykščiai žmonės.

„Sveiki, vaikai,
Ką tik Laiko Mašina jus atgabeno į patį atokiausią kraštą – pirmykščius laikus. Kaip suprantate, būtent nuo čia prasideda jūsų kelionė (kuri susidės net iš 11 stotelių!) , iki paslėpto gimtadienio lobio.
Hmm… Aš labai ilgai galvojau, kokią užduotį galėčiau jums duoti. Juk, kaip turbūt jau žinote iš istorijos, didžiausi mūsų, pirmykščių žmonių pasiekimai buvo pasigaminti nors šiokius tokius medžiojimo įrankius, įsižiebti ugnį ir pan. Jokių mįslių mes nesprendėme, o ir mūsų žaidimai jums gali pasirodyti mažų mažiausiai keisti. Tačiau vieną užduotį vis dėlto sugalvojau: net ir tolimiausioje praeityje jūsų protėviai piešdavo. Tiesa, ne flomasteriais, pieštukais ar akvareliniais dažais, kaip kad jūs dabar, bet vis dėl to, tam tikrus piešinius urvuose įstengėme palikti.
Taigi, štai jums pirmoji užduotis: jūs, kaip komanda, turite nupiešti mylimiausią Pauliaus gyvūną – Katiną. Cha, tik negalvokite, kad viskas taip paprasta: piešti jūs turėsite užmerktomis akimis, po vieną detalę kiekvienas. Baigus darbą, Laiko mašina jus nukels į kitą stotelę. Galbūt ten gausite pirmąją nuorodą,
Sėkmės ir geros kelionės!”

 Kaip jau turbūt supratote, vaikams buvo įteiktas popieriaus lapas ir markeris. Tuomet pirmam savanoriui skarele buvo užrištos akys, ir jis turėjo ant lapo nupiešti katino galvą. Antrasis žaidėjas (irgi užrištomis akimis, ant to paties lapo) turėjo nupiešti kūną, kitas – uodegą, ausis, akis ir t.t. Atrodo, labai paprasta užduotis, tačiau juoko visiems tikrai buvo iki valios. Ypač juokinga būna pačiam „dailininkui“, kuomet nuimama skarelė nuo akių. Įdomiausia dar buvo tai, kad kai jau visi vaikai nupiešė po detalę, jie taip įsijautė į šią užduotį, kad ir toliau leido fantazijai plėstis ir piešė visa, kas ant seilės užėjo.
Kai jau piešinys buvo baigtas, vaikai su pirmykščiais laikais atsisveikino, o laiko mašina nukėlė į sekančią laiko atkarpą – jiems už sėkmingą užduoties įveikimą buvo įteikta antroji kortelė.

2 stotelė – Damų ir Riterių laikai

„O, sveiki mieli sveteliai! Spėkite, kur jūs? Ogi pačiuose viduramžiuose! Ir aš, riteris Ričardas IV, turiu garbės pasveikinti jus visus atvykusius į mano laikus.Ar žinote, kad mano laikais visus ginčus ir konfliktus žmonės sprendžia labai paprastai – suremia ginklus atviroje kovoje? Lieka tik stipriausi ir drąsiausi… Norėjau ir aš jums skirti tokią užduotį bei pažiūrėti, kuris iš jūsų liktų gyvas, tačiau deja, jūsų laikai jau kiti…
Ilgai jūsų nekankinsiu, ir pasakysiu, kad viduramžiuose jums dar teks truputėlį užsilaikyti ir aplankyti dar vienas šio laikotarpio gyventojas – mūsų laikų raganas. O pirmoji nuoroda, nuvesianti pas raganas, yra tokia: „Išeina panelė iš kampo pasivaikščioti po kambarį, paskui vėl į kampą atsistoja“. Kas? Geros kloties pas raganas! “

Na, šitoje vietoje vaikai, be abejo, turėjo kiek pasukti galvas/paspėlioti, kol galų gale suprato, kad kalba eina apie šluotą. Taigi, visi šuldu buldu ieškoti namie šluotos, o prie jos buvo prikabinta trečioji gimtadienio kortelė.

3 stotelė – Raganų viešpatavimo era
„Cha, pasirodo turime svečių! Ką gi, užeikite, užeikite… Prisėskite. Turbūt jums nejauku svečiuotis pas raganas, tad iš karto skubu paaiškinti, kad nesijaustumėte sutrikę. Viduramžių raganos – tai ne raganos iš pasakų. Dauguma atvejų su tomis pasakų herojėmis iš jūsų pasaulio mes neturime nieko bendra. Tiesiog, mūsų laikais medicina dar nebuvo tiek pažengusi į priekį, ir visus žmones, pažįstančius žoleles bei galinčius išgydyti kitus jų pagalba, vadindavo raganomis. Kas baisiausia, ne reta mūsų verslo atstovė ir į karštą ugnį už tai patekdavo…
Bet ką aš čia bėdavosiuos – juk ne to pas mane atkeliavote!
O kadangi, kaip ne kaip, esu aš ragana ir išmanau burtų meną, kviečiu visus išsiburti. Ir išbursiu aš jus tokiu būdu, apie kokį jūsų laikais turbūt jau niekas ir nežino. Prašom visus prie balionų sienos. Išsirinkite po balioną, perskaitykite, kas parašyta ir, norėdami, kad burtai išsipildytų, būtinai įvykdykite jums skirtą užduotį. Jeigu netyčia jums į rankas pakliūtų balionas su nuoroda, išsirinkite kitą balioną. Tik tuomet, kai visi būsite įvykdė užduotis, galite lipti į Laiko mašiną.
Sėkmės ir geriausios kloties“

Čia viena smagiausių užduočių tiek didesniems, tiek mažesniems vaikams. Balionai, su į juos įkištomis burtais-užduotimis jau būna paruošti Pauliaus kambaryje. Kiekvienas vaikas paeiliui išsirenka po balioną, jį su adatėle perduria (tik reikia, kad tėveliai prižiūrėtų, kad neįvyktų kokia nelaimė), ir perskaito iškritusią užduotį. Čia jau galima sugalvoti, kas į galvą šauną pvz. „Tavęs šiais metais laukia įspūdinga kelionė. Tai nebūtinai bus labai tolima kelionė, tačiau tikrai labai įsimintina! O kad tai tikrai įvyktų, būtinai padeklamuok visiems eilėraštį“; „Šiais metais tu tapsi žvaigžde! Ir prie to labai prisidės tavo draugai, todėl dabar pagirk kiekvieną draugą, pasakydamas jam komplimentą“, „Tu pasieksi labai daug pasiekimų sporte. Pradėk ruoštis jau dabar, ir padaryk 10 pritūpimų“. Balionų su užduotimis aš paprastai priruošiu daugiau nei yra dalyvaujančių gimtadienyje vaikų.

Vienas balionas yra ypatingas – jį reikia susprogdinti tik tuomet, kai visi vaikai būna atlikę po užduotį. Šiame balione slypi nuoroda į kitą stotelę: „Susiūtas, bet ne drabužis, su lapais, bet ne medis, ne žmogus, o viską pasakoja“. Be abejo, kad tai knyga. Ir būtent knygų lentynoje vaikai turi ieškoti sekančios nuorodos.

4 stotelė – Alchemikai

„Ar žinote, kodėl turėjote ieškoti nuorodos tarp knygų? Todėl, kad būtent ši nuoroda jus atvedė pas mus, alchemikus. Mes visą gyvenimą stengėmės atrasti būdą, kaip bet kokį metalą būtų galima paversti auksu arba sidabru bei stengėmės išrasti filosofinį akmenį, kuris išgydytų visas ligas bei suteiktų žmonėms nemirtingumą. Nieko sau tikslai, ar ne? O norint juos pasiekti reikėjo labai labai daug skaityti… Ir daryti labai labai daug bandymų. Deja, filosofinio akmens mes taip ir neišradome, tačiau išradome daug kitų iki tol nežinomų medžiagų.
Taigi, pasisvečiavote pas mus. Jums laikas keliauti toliau, o štai ir trečioji nuoroda: „Dvi galvos, dvi rankos, šešios kojos ir viena uodega“. Sėkmės tolimesnėse stotelėse!“

Jau turbūt supratote, kad penktoji kortelė buvo paslėpta prie arklio. Mūsų namuose, kadangi aš kolekcionuoju arklius, jų yra pakankamai daug. Po vienu iš jų ir buvo padėta kortelė.

5 stotelė – Laukiniai vakarai

„Laiko mašina jus atgabeno į Laukinius Amerikos vakarus – kaubojų rojų. Čia negalioja jokios taisyklės: viešpatauja nusikaltėliai, ant stulpų iškabinami nusikaltėliams neįtikusių policijos pareigūnų nuotraukos, grobiamos moterys, vyksta kruvini gaujų karai, o čia apsilankyti drįsta tik narkotikų pirkliai arba visiški avantiūristai.
Kadangi jūs jau esate čia, kviečiu sužaisti žaidimą „Mafija“. Nugalėtojams atiteks ir kita nuoroda. Sėkmės!“

Ar žinote žaidimą „Mafiją“? Dauguma mano amžiaus žmonių jį žaisdavo vaikystėje, aš su šiuo žaidimu pirmą kartą susidūriau santykinai visai neseniai, per įmonės vakarėlį. Ir nuo to laiko tiesiog dievinu jį! Taigi „Mafiją“ sužaidėme porą kartų, ir nors vaikai choru rėkė „Dar kartą!!!“, buvo nuspręsta, kad jie galės jį sužaisti po to, kai bus surastas lobis, o nugalėtojams buvo įteikta dar viena nuoroda: „Laiba panelė toli spjauna“. Šios mįslės atsakymas yra „Šautuvas“, o žaidimo kortelė buvo paslėpta Pauliaus žaislų dėžėje, kur iš tiesų mėtėsi ir šautuvai.

6 stotelė – Robino Hudo laikai“

„Sveiki, vaikai, manau, kad man tikrai nereikia prisistatinėti. Taip pat nereikia, turbūt ir aiškinti, kad aš esu taikliausias šaulys visoje Anglijos karalystėje. O kuris iš jūsų taikliausias?
Kviečiu išbandyti jėgas! Kiekvienas turite po tris bandymus – daugiausia surinkęs taškų, laimės kelionę į kitą stotelę! Sėkmės!”

Turbūt jau supratote, kad ši užduotis – dartų (strėlyčių mėtymo) užduotis. Na, turbūt kiekvienuose namuose, kur auga berniukai, galima rasti šį žaidimą, yra jis ir pas mus. Tad vaikai nuėjo pažaisti ir išsiaiškinti, kas taikliausias, aš – nuėjau atsikvėpti. Vėliau nugalėtojas buvo apdovanotas kelione (tai yra, dar viena gimtadienio kortele) į kitą stotelę.

7 stotelė – Hipių laikai
„Hipiai – tai meilės, taikos ir tolerancijos kultūra. Mes, hipiai, žvelgiame į pasaulį kitaip – mes nebijome reikštis, išsakyti savo nuomonę, ieškoti neatrastų dalykų…
Jūs esate labai gražiuose laikuose, tačiau čia būsite neilgai – lobis laukia, ir ilgiau delsti negalima. Todėl štai jums ir penktoji nuoroda: „Be veido, kitų veidus rodo“. Sėkmės!“

Jau žinote, kas tai yra? Be abejo, kad tai veidrodis. Ten ir reikėjo ieškoti sekančios užduoties.

8 stotelė – Indėnai

„Sveiki, vaikai,
Kaip supratote, vėl atsidūrėte Amerikoje – tokioje, kokia ji buvo dar iki pasirodant europiečiams. Ei, jūs juk ir esate europiečiai! Greitai imkite tą savo nuorodą ir keliaukite savo keliais iš mūsų šalies! Šeštoji nuoroda: „Kas save suėda?“

Atsakymas „Žvakė“. Ten, kur namuose yra žvakidės, ten ir reikia ieškoti kitos gimtadienio kortelės.

9 stotelė – Šiandienos laikai. Darželis

„Na ką gi, brangieji, jūs jau visai netoli tikslo! Kaip matote, jūs jau atkeliavote į mūsų laikus.
O dabar keliaukime visi atgal į darželį, ir pasižiūrėkime, ar dar mokame žaisti ir ar gerai pažįstame pasakų herojus! Sėkmės!“

Tai irgi gan smagus žaidimas. Kiekvienam dalyviui ant nugaros yra užklijuojamas lapelis su kokio nors pasakų herojaus (arba ne) vardu (Haris Poteris, Raudonkepuraitė, Snieguolė ir t.t.). Visi šią kortelę mato, išskyrus patį žmogų, ant kurio nugaros ji prisegta. Dalyvis, klausdamas klausimus, į kuriuos galima atsakyti tik „Taip/Ne“ turi išsiaiškinti, koks herojus jis yra („Ar aš esu vyras?“, „Ar aš esu teigiamas herojus?“, „Ar aš esu gyvūnas?“ ir t.t.). Jeigu gimtadienyje dalyvauja mažesnių vaikų, duodu kiek palengvintą šio žaidimo versiją (apie tai aprašysiu, kuomet pateiksiu ankstesnių Pauliaus gimtadienių scenarijus).
Sužaidus žaidimą įteikiama dar viena kortelė.

10 stotelė – Šiandienos laikai. Mokykla

„Kaip jau supratote, patekote į mokyklą. Nesitikėjote, a? Tačiau lobis jau tikrai netoli. O norint įveikti priešpaskutinį laiptelį, jums reikia įrodyti, kad mokykloje ne veltui suolus trinate!
Štai jums žemėlapis. Sudėję jį visą, gausite dar vieną nuorodą. Sėkmės!”

Turėjau aš tokį Europos žemėlapio puzzle, tad jį ir daviau vaikams sudėti.

Netruko labai ilgai, o sudėjus įteikiau paskutinę nuorodą: „Einu einu, bet vis vietoje“. Be abejo, kad tai laikrodis.

11 stotelė – Rytojus

„Ir kaip jums atrodo, kur gi jūs patekote? Na aišku, kad į svetimus pasaulius – pas ateivius! Ir žinote, kodėl? Todėl, kad rytojus yra PASLAPTIS. Mes visi turime tik šiandieną. Ir turime džiaugtis būtent šiandiena.
O šiandien mes – ŠVENČIAM GIMTADIENĮ! Ir turime lobį, kurio jūs sąžiningai nusipelnėte. Taigi, štai jums paskutinė nuoroda: „Įmetame purvinus, o traukiame jau švarius“. Skanaus ir gero jums gimtadienio!“

Na aišku, kad būtent skalbimo mašinoje ir buvo paslėptas Gimtadienio Lobis. Ech, koks ten lobis – skrynutė su KINDER saldainiais bei čiulpinukais kiekvienam vaikui… Bet koks džiaugsmas yra atrasti šį lobį bei paskui krimsti saldainius!!!

Va toks buvo Pauliaus 11-asis gimtadienis. Aišku, su lyg šia programėle gimtadienis nesibaigė, tačiau daugiau mano globos dalyviams nebereikėjo: kas norėjo dainavo karaokė, kiti – žaidė playstation2, Twister ar tiesiog kimšo viską nuo stalo. Kaip sakiau, gimtadienis praėjo tikrai labai linksmai, o man smagiausia dalis prasidėjo tuomet, kai visi išsiskirstė, ir aš pagaliau galėjau atsipalaiduoti.

“Seniai seniai viename nuošaliame name gyveno seras Albertas. Kadangi jis su niekuo kaime nebendravo, nei vienas kaimo gyventojas nežinojo, iš kur Albertas susikrovė turtus. O kad jis buvo turtingas, niekas neabejojo. Tai rodė ir rūbai, kuriais Albertas mėgo rengtis. Ir ginklai, kuriuos jis karts nuo karto ištraukdavo prieš saulę. Ir aukso grandinės, kuriomis mėgo pasipuikuoti.
Tačiau vieną dieną seras Albertas paslaptingai mirė. Iš pradžių kaimo gyventojai vis mėgino įsėlinti į jo namus ir nugvelbti ten esančias gėrybes, tačiau po to, kai visi, kurie įžengdavo į apleistus namus, niekada iš jų nebeišeidavo, kaimiečiai liovėsi tai daryti. Pradėjo sklisti kalbos, kad šiuose namuose apsigyveno sero Alberto vaiduoklis.
Daug metų prabėgo, ir pro šiuos namus ėjo būrelis vaikų. Vienas jų išgirdo kažką šaukiant.
- Užeinam į šiuos apgriuvusius namus? – pasiūlė vienas“.

Taigi, maistas. Visų pirma, buvau sugalvojus iškepti kraupius „Kruvinus Pirštukus“. Idėją esu nusižiūrėjus jau seniai, tik vis progos tam nebuvau atradus. Parodžiau juos Aušrinei, ir kadangi ji irgi pritarė, kad „pirštai iš tiesų atrodo baugiai“, nusprendžiau surizikuoti ir gaminti. Pats procesas truko tikrai netrumpai: reikėjo kruopščiai minkyti visus pirštukus į volelius, galuose užtepti uogienės bei kiekvienam jų įspausti po anakardžių riešutą. Iš pradžių dar stengiausi daryti dailius mažučius pirštukus, paskui, pamačius, kad taip gal pusę nakties minkysiu, dariau bet kaip. Ir kaip aš džiaugiausi, kad sukviečiau visą šeimą pasižiūrėti „šedevro“ dar iki tol, kol neįkišau jų į orkaitę! Nes ištraukus paaiškėjo, kad:
- braškių uogienė tam reikalui yra visiškai netinkama. Aišku, ji skani, bet sukepus savo raudoną spalvą praranda, todėl pirštukai visiškai nebeatrodo kraupiai. Pati kalta. Aiškiai recepte buvo parašyta, kad reikia naudoti „spanguolių arba aviečių uogienę“.
- nagai kai kuriems pirštams ištrupėjo;
- kas blogiausia, dauguma sausainių prikepė prie kepimo popieriaus, todėl paskui turėjau gražaus laiko, gramdydama juos.
Šiaip, sausainukai gavosi tikrai skanūs, tačiau atsižvelgiant į tai, kad mūsų šeimoj sausainiai nėra labai paklausūs, tikrai mieliau būčiau dariusi pirštelius su dešrelėmis ir ketčupu. Vat tik niekaip nesugalvojau, kaip tešlą padaryti reiktų.

Ketvirtoji užduotis – Butelis su lobiu

Ketvirtosios užduoties metu Vaiduoklis nusprendė išbandyti, ar vaikai yra verti surasti lobį. Vėlgi, idėja buvo nusižiūrėta iš tradicinių Halloween šventės žaidimų.
Paruošiau tokį butelį-slėptuvę. Butelys buvo pripildytas paukščių lesalu (pirkau prekybos centre patį pigiausią, ir žiūrėjau tik kad smulkus tas lesalas būtų), tarp kurio suslėpti 18 daiktų (daugumoje jų, žaisliukai iš Kinder kiaušinių). Kad nepamirščiau, kokius daiktus suslėpiau, surašiau visus ant lapelio, ir prisegiau prie butelio. Neatidarant butelio, o vien vartant jį, reikėjo surasti visus 18 daiktų (na, aš daviau užduotį surasti bent 15).

Užduotis gavosi šiek tiek per sudėtinga (net sunku patikėti, ką?). Buvau šiek atsitraukusi nuo žaidimo ir bandžiau užmigdyti Juliuką, o kai po pusvalandžio grįžau, vaikai iš aštuoniolikos daiktų buvo suradę tik…šešis. Tuoj pat dalį lesalo išpylėme, ir vaikai visus likusius „lobius“ rado be vargo.
Tiesa, pagal šio žaidimo instrukcijas, reiktų po tokį lobių butelį paruošti kiekvienam vaikui, tačiau man tas malonumas pasirodė per brangus, todėl apsistojau ties vienu.

Penktoji užduotis – žaidimas „Vaiduokliai mieste“

Norėdama įsitikinti, kad vaikai tikrai yra pajėgūs atpažinti užsislaptinusius vaiduoklius, kurie trukdo prisikasti prie lobio, sero Alberto dvasia sukvietė visus pasitreniruoti ir pasitikrinti, sužaidžiant žaidimą. Žaidėme „Mafiją“, tik mūsų atveju, naktį siautėjo ne mafijozai, o vaiduokliai. Ir gaudyti juos turėjo ne policininkai, o vaiduoklių gaudytojai. Pagal nurodymus, žaisti reikėjo tol, kol žaidimą nugalės gerieji žmonės, o ne vaiduokliai. Ir kuomet tai buvo įvykdyta, vaikai gavo šeštąją užduotį

Šeštoji užduotis – Balionai

ai yra tradicinė mūsų gimtadienių užduotis: balionų sprogdinimas ir užduočių, rastų juose, vykdymas. Tiesa, šį kartą buvau panorus įvesti modifikaciją, ir pasiūlyti vaikams sužaisti tokiu principu: kiekvienas vaikas pasirenka po balioną bei prisiriša jį prie kojos. Užduotis: susprogdinti kitų balionus, tuo pačiu išsaugant savąjį. Bet šios idėjos atsisakiau, nes pamatėme, kad įsigyti balionai (pirkau kažkokius specialiai vakarėliams skirtus balionus) labai jau kieti ir skaudžiai sprogsta.
Na, čia komentarų nereikia – kiek teko dalyvauti, visiems vaikams ši atrakcija žiauriai patinka. Tiek patinka, kad net ir įvykdžius užduotį, eina ieškoti, ar dar liko nepanaudotų balionų, ir vykdo užduotis toliau. O mums, kaip visada, buvo linksma stebėti.

Septintoji užduotis – Kraupios istorijos užbaigimas

Po siautėjimo su balionais, vėl grįžome atgal į vidų. Nes viena paskutiniųjų Vaiduoklio užduočių buvo tiesiog susėsti visiems ratu prie stalo ir paskaityti kraupios istorijos (kuri buvo nurodyta gimtadienio pakvietime) pabaigą. Po šios užduoties prizus įteikėme net dviem vaikams: tam, kurio istorija buvo arčiausiai tiesos (tai yra, gimtadienio scenarijaus) ir tam, už kurį balsavo dauguma gimtadienio dalyvių.

Kartu su prizais, buvo įteikta ir pirmoji nuoroda lobio link. Tai yra, jau išėjome į finišo tiesiąją: užduotys buvo baigtos, prasidėjo įnirtingas bėgimas lobio link. Pirmoji nuoroda buvo labai lengva: „Kas skrenda oru be garso, kaip ir vaiduokliai?“. Lengva todėl, kad tėtis iš parduotuvės nupirko tokį visai jau nudvėsusį balioną. Pagal idėją turėjo būti taip: pripildytą Heliu balioną turėjau apdengti medžiagos gabalu, išpiešti jam akis-burną (na, panašiai, kaip kad Karlsonas piešė ant paklodės), prie jo dar prisegti sekančią nuorodą ir tas balionas-vaiduoklis turėjo plevėsuoti sau prie namų ant kokio medžio. Bet kadangi balionas pasitaikė nekoks, nei velnio jis tos medžiagos neišlaikė. Ką ten medžiagos, net popieriaus lapo jis neišlaikė! Nes pagal kitą idėją, vaikai turėjo surašyti savo gimtadienio palinkėjimus Aušrinei ant lapo, o tą lapą turėjome pririšti prie baliono, kuris visus palinkėjimus turėjo nuskraidinti į dangų (kai kam ten į ausis pašnibždėti).

Na, nevarginsiu ilgai čia mįslėmis – turėjo vaikai bėgti ir prie slyvos, ir prie malkinės, Į jį prikroviau šokoladinių monetų bei saldžių vaiduokliukų, neva saugančių tas monetas. Vaiduokliukų gamybos įdėją nusižiūrėjau iš interneto: paimi vienkartinę servetėlę (aš, tiesa, labai jau gailėjau servetėlių, todėl visus jų sluoksnius pirmiausia atidalinau), apvynioji ja čiulpinuką bei išpieši akis ir burną. Viskas! O atrodė vaiduokliukai tikrai nerealiai.

Na va, kaip ir viskas. Toliau jau sekė „laisvas“ laikas visiems: krepšinis, boči, kvadratas. Ir aišku, siaubo filmai vėlai vakare. Čia, taip sakant, kad vakarėlis tikrai būtų apie dvasias ir vaiduoklius.

www.alannageorge.com

Kaip žinia, vaikai pereina tam tikrus laikotarpius: vienu iš jų jie tiesiog negali gyventi be mašinyčių, kitu be mažų žmogeliukų, dar trečiu – be kokių tai konstruktorių… Kuomet Paulius buvo maždaug aštuonerių, tai buvo laikotarpis, kuomet jis ypatingai domėjosi dinozaurais, todėl ir 8-ojo gimtadienio temą pasirinko būtent tokią: Dinozaurai. Na, o aš, kaip visada, puoliau organizuoti. Kad būtų smagiau, šį kartą ne tik atspausdinau gimtadienio korteles su užduotimis, bet ir nupirkau parduotuvėje rinkinį dinozauriukų (nerodžiau Pauliui iki gimtadienio), tad šventės metu vaikams iš tiesų reikėjo rasti namuose pasislėpusius 8 dinozaurus.

Aštuonių dinozaurų šventė

Vaikams įteikiama pirmoji gimtadienio kortelė.
„Labas, vaikai,
Kaip smagu jus visus matyti 8 dinozaurų šventėje! Kodėl 8 dinozaurų? Ogi todėl, kad šiuose namuose saugiose vietose yra pasislėpę 8 nedideli dinozaurai. Jeigu jums pavyktų atrasti visus 8, gimtadienio pabaigoje jūsų lauktų didelis siurprizas. Bet negalvokite, kad viskas bus taip paprasta – kiekvienas dinozauras turi paruošęs užduotį jums. Jos neįvykdžius – neįmanoma eiti toliau. Štai jums pirmoji užduotis. Atspėkite mįslę: „Du bėga, du veja, du žiūri, du klauso, šeši šimtai paskui švilpia“.

Pirmas dinozauras
Mįslės atsakymas yra arklys. Pas mus namuose, yra prikaupta nemažai arklių, tad prie vieno iš jų ir slėpėsi pirmasis dinozauras bei kita gimtadienio kortelė:

„Šaunuoliai! Radote pirmąjį dinozaurą. Galime judėti toliau. Kita mįslė: „Kas saldesnis už medų?“

Na, pasirodo, mėgstu aš šią mįslę… Kažkaip tik dabar pradėjusi dėlioti gimtadienių scenarijus pastebėjau, kad net dviejuose gimtadieniuose žaidimo kortelė buvo paslėpta po pagalve. Hmm, neoriginalu…

Antras dinozauras
„Štai atradote ir antrąjį dinozaurą! Pažiūrėkime, kaip seksis susidoroti su trečia mįsle:„Keturkojis nevaikščiodamas daug žmonių maitina“. (atsakymas „Stalas“)

Trečias dinozauras
„Valio! Jau trys dinozaurai surasti! O dabar, kadangi atėjote prie stalo, kviečiu padaryti pertraukėlę – užkąskite, pažaiskite, pabendraukite“.

Po pertraukėlės, vaikams paduodama dar viena mįslė: „Aklas karvelis po visą svietą išlaksto“. Oi, čia suko vaikai galveles… Neliko nieko kito, kaip jiems pasufleruoti, kad anksčiau paštą nešiodavo karveliai. Po tokio suflerio, vaikai iškarto nudūmė pro duris prie pašto dėžutės, kur iš tiesų tupėjo dinozauras.

Ketvirtas dinozauras
„Penktas dinozauras pasislėpęs gan originaliai, ir jis tikrai neišlįs iš savo slėptuvės, jeigu nesužaisite žaidimo „Prikabink dinozaurui uodegą!”

Labai paprasta užduotis: ant paprasto lapo buvau nupiešusi dinozauro skeletą, tik be uodegos. Kiekvienas gimtadienio dalyvis užrištomis akimis ėjo prie lentos, ir bandė pripiešti dinozaurui uodegą. Žiūrėjom, kam seksis geriausiai. Po užduoties nugalėtojui tiesiog buvo įteiktas dinozauriukas su kita kortele.

Penktas dinozauras
“Sveikinu susidorojus su praeita užduotimi, ir linkiu sėkmės kitoje! Kažkas labai smarkiai pasidarbavo… Kaip jums atrodo, ar tie žodžių kratiniai gali susidėti į kokį nors eilėraštį?“

Vaikams buvo paduota eilutėmis sukarpyta populiari dainelė „Gera pas močiutę vasarą pabūti“. Iš atskirų skiautelių vaikai turėjo sudėti visą dainelę. Vėl, atlikus užduotį, buvo įteiktas dinozauras.

Šeštas dinozauras
„Liko jau labai labai netoli ir jūs būsite suradę jau visus dinozaurus! Kviečiu sužaisti kartuves!”

Na, visi turbūt žinome šį žaidimą… Aš dabar jau neprisimenu, kokį žodį buvau parinkusi, bet tai buvo vieno iš dinozaurų pavadinimas. Sužaidus vaikai laimėjo septintą dinozaurą.

Septintas dinozauras
„Paskutinis dinozauras jau pasiruošęs išlįsti iš slėptuvės! Jums tereikia įminti mįslę: „Kai mėlynas juokiasi, kai pilkas verkia“

Vaikai gana lengvai atspėjo, kad tai yra dangus, o kadangi prie lubų buvo pririšti balionai, visi draugiškai ėjome jų sprogdinti ir vykdyti užduotis. Viename iš balionų ir buvo patalpinta nuoroda, kur rasti paskutinįjį – aštuntąjį – dinozaurą, kuris ir buvo atsakingas už gimtadienio lobį.

Štai ir visas scenarijus. Keliaujant metais vis atgal, jaučiasi, kad gimtadienio scenarijai paprastėja… Bet taip ir turi būti – juk gimtadienyje dalyvauja vis jaunesni vaikai!

Inga iš Paprastos mamos dienoraščio

O aš internete radau dar keletą pramogų šio gimtadienio tema – kartu su vaikais pasidaryti dinozaurų fosilijas iš modelino arba kavos tirščių:

Darant dinozaurų fosilijas (beje, galima ir lapų, šakelių, kaulų ir pan.) iš kavos tirščių, jums reikės:

1 puodelio panaudotų kavos tirščių
1/2 puodelio šaltos kavos
1/2 puodelio druskos
1 puodelio miltų

Viską sumaišote, suminkote. Iš karto ant sviestinio popieriaus iškočiojate blyną ir išspaudžiate formeles, nes jei darysite ne iš karto ant popieriaus, pernešant fosilijas į skardą, jums jos subyrės. Ir kepate 200 laipsnių temperatūroje apie 30 min. Iškepus palaukti, kol atvės, paskui apversti ir leisti per naktį gerai išdžiūti kitai pusei.

www.icanteachmychild.com

Kuo toliau, tuo labiau mane pradeda žavėti tematinės smulkmennos, į kurias anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio. Pavyzdžiui, jau nebeįsivaizduoju gimtadieninio stalo be tematinių papuošimų. Ir prieš šį gimtadienį visi draugiškai susėdę karpėme robotus bei klijavome juos prie smeigtukų – jais buvo papuošti visi gimtadienio maistai (keksiukai, sumuštinukai ir mini picos). Gaila, nufotografuoti niekam nekilo mintis.

Labai superiniai pritaikiau ir nusižiūrėtą sulčių indelių idėją: taurių sultims namuose neturime daug, tad sulčių buteliukai, papuošti robotų paveiksliukais, tiko šventei tiesiog idealiai. Ir nebūtų buvę gaila, jeigu kuris nors būtų sudužęs netyčia. Nuo šiol visada sulčių buteliukus vaikiškiems gimtadieniams taupysiu.

Na, o štai ir šventės scenarijus – paskutiniu metu man taip jau gaunasi, kad galutinai scenarijų sulipdau tik pačios šventės metu.>>

Istorija:>>
Sukviečiau visus vaikus į ratuką, ir papasakojau istoriją: taip jau atsitiko, kad vienas galingas robotas buvo siųstas į žemę, tačiau įvyko katastrofa ir jis krisdamas sudužo, išsibarstydamas į dalis (čia jau aliuzija į mūsų vaikinukų labai mėgstamą „Plieninio milžino“ filmą). Iš roboto liko tik pilvas (čia jau va ta dėžė, kur prie manęs stovi). Robotas labai prašo pagalbos, surenkant visas jo dalis į vieną ir žada ne tik atsidėkoti, bet ir pasakyti paslaptį, kur slypi paslėptas žemėje lobis (na, kaip gi be jo!)

Visi vaikai, aišku, su džiaugsmu pasižadėjo padėti ir užtvirtindami savo pažadą pasigamino asmeninius robotukus, kuriuos su pasididžiavimo sukasė į žemę (kas kur norėjo).
Robotukams pasinaudojau šiuo maketu:

Pirmoji užduotis
Norint surasti pirmąją roboto detalę (ranką), reikėjo atlikti pirmą užduotį: surinkti visus išsimėčiusius roboto varžtus ir sujungti juos su veržlėmis. Man pasakojant vaikams istoriją, Aušrinė visame kieme primėtė didelių varžtų (pirkau skirtingų rūšių, kad būtų įdomiau jungti juos su veržlėmis, tačiau rinkausi tikrai pačius didžiausius, kad paskui nebūtų taip, kad kuris nors netyčia įsipainioja mums į žoliapjovę). Išgirdę užduotį, vaikai iš karto pasileido po visą kiemą ieškoti varžtų, ir ilgai tikrai netruko, kol juos visus surado (galėjome tikrinti pagal tai, ar tikrai jau visos veržlės yra susuktos, nes veržlių nemėčiau ir laikiau pas save dubenėlyje).

Užduotis tikrai smagi, bet kitą kartą ją šiek tiek modifikuočiau, nes šį kartą ji truko per trumpai, kai kurie vaikai nerado nei vieno varžto, o kai kurie vienu metu atnešė penkis… Todėl kitą kartą arba padalinčiau vaikus į komandas ir liepčiau eiti ieškoti varžtų susikibus po 2-3, arba liepčiau suradus vieną varžtą būtinai grįžti į pagrindinę bazę (t.y. pas maneJ), užsukti varžtui veržlę ir tik tuomet grįžti ieškoti kitų. Na, bet šį kartą kaip jau buvo, taip jau buvo.
Kai buvo baigta užduotis, vaikai vėl puolė į paieškas – šį kartą ieškoti roboto rankos (kurią nutaikius progą jau buvo kieme numetusi Aušrinė).

Antroji užduotis buvo irgi robotiška: nužingsniuoti kaip robotams (nelankstant kelių ir rankų) iki tvoros ir atgal tris kartus. Žingniavo visi robotukai su nepaprastai dideliu užsidegimu. Po šios užduoties buvo rasta roboto koja.

Trečioji užduotis – karštas varžtas. Žaidžiasi taip pat, kaip ir „Karšta bulvė“: vaikai sustoja ratuku, kas nors iš suaugusių (pas mus tas vaidmuo teko Aušrinei) stovi nusisukęs į ratelį. Iš rankos į ranką yra perduodamas varžtas, o kai nusisukęs žmogus sušunka „Karšta!“ tas, pas kurį liko varžtas, iškrenta iš ratuko. Na… mes neiškrisdavome. Nes nei vienas vaikas nesutiko išeiti iš žaidimo. Užbaigę užduotį, vėl vaikai puolė ieškoti roboto dalies, ir rado dar vieną ranką.

Ketvirtoji užduotis vėl buvo žaidimas: „Robotas sako“ (taip pat žaidžiasi, kaip „Simonas sako“). Visi sustojo prieš mane, ir laukė nurodymų. Jeigu pasakydavau: „Robotas sako – palieskite galvą“, visi turėdavo paliesti galvą. O jeigu sakydavau tiesiog: ‚Palieskite galvą“, visi turėdavo stovėti kaip įbesti. Žaidimą aš dar ir sunkindavau: pati sakydavau vieną, o liesdavau kitą. Vaikai… Kartodavo viską pagal mane. Pažaidę, radome antrą koją.

Penktoji užduotis – mūsų standartinė ir pati smagiausia „Balionų užduotis“: išsirenkamas balionas, susprogdinamas bei atliekama balione rasta užduotis. Po šios užduoties buvo rasta ir roboto galva – paskutinė detalė.

Toliau turėjo sekti Roboto žadėtas atsidėkojimas, o tam buvau pasiruošusi super nerealią idėją-siurprizą. Tai yra, pagal mano pradinį užmatymą, vaikams įvykdžius paskutinę užduotį, dėžėje paslaptingai turėjo atsirasti Pop-Corn‘ų dėžė: (tą skylę Roboto pilve Aušrinė iškirpo tikrai sąmoningai). Buvo planuota, kad jau sudėjus visas detales į vieną, pasiūlysiu vaikams kišti ranką pro skylę Roboto pilve, ir pažiūrėti, ką Robotas paruošė dovanų. Tačiau šioje vietoje, kaip Laima įvardijo, „kontrolė iš mano rankų išslydo“. Man nepavyko gauti stačiakampės dėžės (na, per vėlai iš tiesų pradėjau ieškoti, ir neypatingai labai daug pastangų tam įdėjau), tad dėžė buvo be viršaus. Skylė irgi gavosi pernelyg žemai… Todėl tai, kad kažkas viduje yra, vaikai pastebėjo iš karto. Ir iš karto griūdami vienas per kitą bandė mane perversti ir per viršų pasižiūrėti, kas ten yra. O kai jau užmatė, kad pop-corn‘ai, greitai sumetė, kad daug daugiau pop-cornų gali užgriebti per viršų, nei per mažą pilvo skylutę. Tačiau siurpizas tikrai pasiteisino: pop-corn‘ai buvau didelėj paklausoj ir vaikų, ir suaugusių.

Ir vat dabar atėjo lobio eilė: vaikams buvo pasakyta, kad lobis paslėptas kažkur kieme. Justas jau iš ankstesnių patyrimų žino, kad aš stengiuosi, jog lobį atrastų jubilijatas, todėl nuo Juliaus nesitraukė nei per žingsnį. Ir girdėjo, kaip prie Juliaus prisiairtino Paulius, ir šiam šnipštelėjo, kad bėgtų ieškoti lobio šuns būdoj (neturim mes šuns, tik būdą). Ir vat tada galėjau stebėti vaizdelį, kaip Julius, visa galva mažesnis už Justą, bėga taip, kaip turbūt iki tol niekada nebuvo bėgęs: kulnai tik švytravo. Ir jokių greičio batų nereikėjo. Justui, kuris be visa ko dar bėgo smarkiai ši pykčio rėkdamas: „Taip nesąžininga!!! Paulius jam pasakė!!!!” pavyti Julių nebuvo jokių šansų.

Lobis buvo sąžiningai padalintas visiems robotukams, tačiau gimtadienis sulyg tuo nesibaigė.
Tradiciškai, į dangų paleidome linkėjimų balionėlį.

Ir dažėme robotiškus sausainukus.

Laiko buvo dar iki soties, tad dar žaidėme aibę žaidimų: kartu su tėveliais visi robotukai spardė kamuolį, gaudėme gyvatės uodegą (kai visi vaikai įsikimba vienas į kitą sudarydami gyvatėlę, o gyvatės galva turi pagauti uodegą) bei žaidėme žaidimą, kurį vėliau Justas įvardino kaip “patį smagiausią gimtadienio žaidimą” (vidury kiemo buvo pastatytas kibiras, po kuriuo buvo paslėpta kinder kiaušinio dėžutė su saldainiukais. Vaikas su užrištom akim ir kardu rankose turėjo apsisukti tris kartus aplink save, tuomet eiti į priekį ir bandyti su kardu pataikyti į pastatytą kibirą. Jeigu pataiko, po kibiru esantis siurprizas tenka jam. Vaikams šiek tiek eiti tikslo link pagelbėdavo, o vat iš Pauliaus su Aušrine “grybavimų” juokėmės už pilvų susiėmę).

Kaip nekeista, šiemet net pavyko pakilnoti Julių (tai jau kaip ir tradicinis gimtadienių atributas). Ne iš pirmo karto (nes nepatiko pasiūlyta kėdė), tačiau Julius vis dėl to ant kėdės (savo paties išsirinktos) užsiropštė. Ir net liko patenkintas

Kepiau ir robotišką tortą. Ir čia turiu pasidalinti dar viena istorija. Kelios savaitės iki gimtadienio gavau draugės Rasos klausimą: “Kaip manai ar aš sugebėčiau iškepti tokį tortą dukros gimtadieniui?”. Ir prie laiško buvo prikabinta gražaus Torto-Šuniuko nuotraukytė. Aš atsakiau taip, kaip yra iš tikrųjų: “Tortą-Šuniuką, manau, tikrai be problemų iškeptum. Bet bent jau aš tai niekada nesitikiu, kad man pavyks iškepti tortą identišką norimam”.
Rasyte, specialiai tau – štai tortas, kurį norėjau iškepti:

O štai tortas, kuris gavosi:

Juliui tortas labai patiko, o vat Ineta tai mane įskaudino, pareiškusi, kad “Anksčiau gi tau taip jau neblogai sekėsi tortus kepti…”. Va, koks palaikymas šeimoj…

Inga (Paprastos mamos dienoraštis)

Savaitgalį buvo mūsų mažojo draugo Kajaus gimtadienis. Tėvai neruošė šventės, nes Kajų užpuolė vėjaraupiai. Berniukas labai mėgsta piratus, tad jo tėvai, norėdami bent kažkiek nudžiuginti vaiką, paprašė manęs iškepti jam piratų tortą. Kajaus mamytė atsiuntė man pageidaujamo torto nuotrauką ir štai toks linksmuolis piratas gavosi.

Vaikas labai džiaugėsi, gavęs savo išsvajotą piratą, o man buvo smagu prisidėti prie šios smagios akimirkos kūrimo.

Ta proga susidomėjau Piratų vakarėlio tema. Internete radau daug šaunių idėjų, kuriomis norėčiau pasidalinti, gal tai padės ir jums surengti puikų piratų vakarėlį savo vaikui.

1. Pakvietimai. Pakvietimai labai svarbūs, jie turi būti informatyvūs ir atspindėti vakarėlio temą. Nuo pakvietimo prasideda nuotaikos kūrimas. Neretai yra nurodomi aprangos reikalavimai, tai tinka ir vaikų gimtadieniams, juk daug smagiau kai visi piratai ir atrodo kaip piratai. Tuomet vaikai labiau įsijaučia į vaidmenį, ir gimtadienis tampa įdomiu žaidimu.

2. Dekoracijos. Kaukolės, lobių skrynios, laivai, raiščiai, dryžiai, buteliai ir daugelis kitų piratų atributų. Dominuojančios spalvos: raudona, mėlyna, balta, juoda, bet šiaip viskas priklauso nuo fantazijos ir jubilijato norų.

3. Piratų užkandžiai.

4. Saldusis stalas. Jam yra skiriamas didžiausias dėmesys per vaikų gimtadienius, “tą dieną” vaikai gali lepintis saldumynais be jokių apribojimų. Be to, teminis tortas ir kiti priderinti skanėstai paverčia saldųjį stalą puikiu šventės akcentu.

5. Lauknešėliai svečiams. Vis daugiau ir pas mus populiarėja idėja ne tik gauti dovanų per gimtadienį, bet ir apdovanoti savo svečius mielomis smulkmenomis, kurios visada primins apie puikiai praleistą laiką. Lauknešėliai neretai tampa ir puikiu dekoracijų elementu.

6. Mergaitiškas piratų vakarėlis. Dažniausiai piratų gimtadieniai yra organizuojami berniukams, tačiau mergaitėms šią temą irgi galima puikiai pritaikyti. Ypač gerai, kai gimtadienis yra mišrus, koks paprastai būna pas mus. Berniukų ir mergaičių dažniausiai būna po lygiai, todėl reikia stengtis sudominti ir vienus ir kitus. Taip pat galima surengti piratų ir princesių vakarėlį, tuomet visi bus savo stichijose ir gimtadienis garantuotai pavyks.

7. Žavesys paprastume. Kartais reikia labai nedaug, kad sukurti tinkamą nuotaiką. Nuotrauka kairėje yra mūsų kaimynės Estijos menininkės Marlen Kärema sukurtas piratų vakarėlio variantas, daugiau panašaus stiliaus projektų yra jos tinklapyje http://www.tm.ee/

8. Prabangus variantas. Norint surengti panašų vakarėlį, reikia nemažos investicijos. Čia panaudota daug dekoracijų, apgalvota kiekviena detalė. Dekoracijom yra panaudotos virvės, kaukolės,įvairi tekstilė, žvakės, piratų lobio elementai, panešiotos odos gabaliukai, įvairių dydžių ir formų kriauklytės, sidabriniai indai, kokoso ir palmių lapai, kokoso kiautai, brokatas, plunksnos ir kt. Mano akimis, vakarėlis yra išskirtinis ir tviskantis prabanga. Dešinėje kraštinėje nuotraukoje yra paprastesnis variantas, bet vistiek puikiai apgalvotas ir išpildytas.

Linkiu jums šaunaus piratų vakarėlio!

Su meile,
Elena Life decor studio

Man be galo smagu organizuoti savo vaikučių šventes –  sugalvota tema, tada ir atitinkamos spalvos, atributai,  žaidimai, apranga…  Žinoma, – pirmiausia vaiko norai ir jo pomėgiai. Motiejaus 6-asis gimtadienis – ne išimtis.  Jau kelis metus jis – „ugnies tramdytojas“. Na, bet kaip toj skalbimo miltelių reklamoj – „bet pasunkinkime užduotį“ – dar ir lego fanas. Tad taip viską sudėjus – gimė lego gaisrininkų gimtadienio tema. Ir ne kitaip!

Gerą savaitę iki gimtadienio išsiuntėm draugams teminį pakvietimą ir „rezervavom“ jų laiką. Mūsų džiaugsmui  susirinko didelė ugniagesių komanda.

O iki to laiko buvo ką veikti, nes viską darėm savomis rankomis – ruošėm žaidimus, darėm girliandas – didelę virš saldaus stalo, mažą – tortukui; zefyrinių popsiukų stovais buvo didelės lego kaladėlės, kurias padėjo dažyti gimtadienio kaltininkas (statybinis putplastis apklijuotas spalvotu popierium, viršuje – nudažyti ir priklijuoti jogurtukų indelių dugnai);  lego žmogeliukų ir kaladėlių formelėse liejom spalvingus šokoladukus bei guminukus, o dovanoms  ir muiliukus;  sukom šokoladukus į popierių su lego kaladėlių fonu ir „Motiejui  6“ užrašu…

Smagu, kad internete pavyko surasti net LEGO šriftą! Taip taip – pasirodo jis toks yra!  Užrašius ir priklijavus iškirptas atitinkamų spalvų  raides raudoname fone iškart jauti Lego gimtadienio atmosferą. Na, ir kai jau užsikabini – tai tik spėk įgyvendint idėjas! Dovana (savaime aišku) ir jos įpakavimas taip pat  buvo „legiški“.

Bet nepamirškim, kad čia dar ir gaisrininkų gimtadienis! Gaisrinkų galvyčių zefyriniai popsiukai padėjo papuošti saldų stalą; jie padaryti iš „maršmeluos“ zefyriukų, įmerktų į baltą šokoladą, šalmai – „riešutėlių“ sausainiai, veidelių mimikos – įvairios kaip ir tikrų LEGO žmogučių. Smagu vaikams buvo rinktis kokį suvalgyti ;)  - su barzda ar ūsais, akiniais nuo saulės, linksmą ar susirūpinusį …

Iš dažnos buvimo gimtadieniuose patirties žinau, kad vaikai gali peštis dėl skanių torto dekoracijų, ir ta patirtimi pasinaudojant  padariau, kad kiekvienas šventės ugniagesys su torto gabalėliu gautų po norimos spalvos šokoladinį lego žmogutį. Tad pirktą prekybos centre tortą dekoravau šokoladiniais legiukais (toks štai naujadaras atsirado mūsų šeimos kalboje), pabarstukais, saldainiukais, o torto girliandą laikė tikri Lego ugniagesiai. Tortas gavosi labai žaismingas!

Legiukas  su skaičiumi 6 ant marškinėlių atspausdintas ant specialaus popieriaus rašaliniu spausdintuvu ir lygintuvu prilygintas ant marškinėlių. Ojojoj, kaip dabar prisimenu  ir tikriausiai nepatikėsit, bet kaip sunku šiais laikais rasti ne lazerinį spausdintuvą!  Net didelės spausdinimo paslaugas teikiančios įmonės turi tik lazerinius!

Ir kaip gi gimtadienis be žaidimų?!  Jau kelis metus darau panašius žaidimus, keičiasi tik tema, paveikslėliai, užduoties esmė išlieka. Vaikai jau žino kas bus, ir jiems tai labai patinka, o aš neužtrunku aiškindama taisykles. Vienas žaidimų – užrištom akim apčiuopom pataikyt priklijuoti gaisrininkui šalmą dideliame plakate; juk ir tikri ugniagesiai turi mokėti orientuotis tamsoje ;) Kitas – jau gimtadienio pabaigoje, kad prisidūkę ir sukaitę vaikai atvėstų  – LEGO bingo – išbraukti, jei radai savo lentelėje, mano ištrauktą paveikslėlį – kastuvą, gaisrininko žarną, tam tikros spalvos kaladėlę…..  Pirmas užbraukęs eilutę bet kuria kryptimi – sušunka LEGO! Ir, žinoma, gauna dovanų – po gaisrininko šalmą, lego šokoladuką bei muiliuką.

Pabaigai – bendra ugniagesių komandos nuotrauka.

Šventė taip greit pasibaigė net nespėjus pasidžiaugti akimirkom, matyt, – kaip ir visi malonūs dalykai! Bet išliko smagūs prisiminimai, atgarsiai ir nuotraukos.

Dovilė

Penktojo gimtadienio tema – fėjos. Morta pati rinkosi, kurias drauges nori kviesti, o drauges kvietėme be tėvelių, kad kuo daugiau dėmesio galėtume skirti vaikams. Kai merginos susirinko, kalbėjome apie fėjas. Aš iš vakaro buvau atsispausdinusi įvairių fėjų paveikslėlių, ir mes juos peržiūrėjome: radome ir dantukų fėją, ir gėlių fėją, ir drugelių fėją…pačias įvairiausias! Pakalbėjome, ką darbščiosios fėjos daro, kokio jos dydžio, kaip atrodo. Papasakojau, kad manoma, jog fėja gimsta, kai pirmą kartą nusijuokia kūdikis. Visos apgailestavome, kad nė vienai kol kas neteko matyti fėjos, tačiau Emilija su Guste jau papasakojo, kad jas jau aplankė dantukų fėja :)

Kai apžvelgėm visus paveikslėlius, žiūrėjome, ko trūksta mano pieštame plakate. Mergytės tuoj pat pastebėjo, kad trūksta…karūnos! Hmmzzzz…. To plane nebuvo :D Ieškojome, ko dar trūksta ir, žinoma, pastabiosios mergaitės tuoj pat atkreipė dėmesį, kad mūsų fėja – be sparnelių. Kadangi fėjos gali turėti ir didelius, ir mažus sparnelius (matėme paveikslėliuose), tai tuoj pat visos pamatėme, kad mūsų fėjos – maži sparneliai. Tada klausiau, kur sparneliai turi būti: klijavau ir ant nosies, ir ant pilvo, ir ant suknelės…ech, kaip smagiai kvatojo merginos, kol galų gale sutarėme, kad sparneliai būna už pečių.

Pirmoji – kaip paprastai ir būna per gimtadienius – sparnelius užmerkusi akis klijavo Morta. Kiekviena mergaitė gavo po du sparnelius ir užsimerkusi (arba užsirišusi akis) juos klijavo fėjai ant pečių. Kai kurios labai sąžiningai užsimerkė, kai kurios vos vos pramerkusios akeles žvilgčiojo, o buvo ir tokių, kurios norėjo tik stebėti.

Kai fėja jau buvo su sparneliais, kalbėjome apie tai, kodėl fėjai reikalingi tie sparneliai. Žinoma, kad skraidyti! Kalbėjome apie tai, kaip fėjos skraido ir kur jos nutūpia. Kalbėjome apie tai, kad jos turi būti labai atsargios, nes juk gėlytės juda, kai jos ant jų nutūpia. Kad įsitikintumėme – paėmiau gėlytę ir priliesdavau jos žiedlapius, kurie tuoj palinkdavo.

Taip atėjo metas antrai užduočiai – fėjų šokiui. Visų pirma kiekviena mergaitė išsirinko po „namelį“ (norimos spalvos gėlę iškirptą iš spalvoto popieriaus), kurią lipnia juosta priklijavome prie grindų. Tada išdalinau merginoms fėjų šokio juostas: pūkuotas baltas girliandas ir tamsoje šviečiančių žvaigždučių girliandas – jei kartais tektų skristi naktį. Gabrielius buvo DJ’us ir leido Vivaldžio „Metų laikus“. Reikėjo jums matyti, kaip fantastiškai tos mergaičiukės šoko! Netikėtai muzika sustojo ir, žinia, mergaitės iškart bėgo į savo namelius – ant gėlyčių. Vėl paleidom muziką. Tąkart – prieš sustabdant muziką – nuklijavau nuo grindų vieną gėlytę. Taigi viena fėja – muzikai sustojus – liko be namelio :( Vėl grojo muzika, o fėjos šoko, kol vėl muzika sustojo, ir dar viena fėja liko be namelio. Taip fėjos šoko tol, kol liko tik viena fėja ant paskutinės gėlytės.

Nuvargusiom po šokio fėjom reikėjo pailsėti – ėjome dėlioti dėlionių. Dėliones padariau iš vakaro: atsispausdinau fėjos paveikslėlį, kurį figūrinėmis žirklėmis sukarpiau į daugiau dalių. Mergaitėms reikėjo sudėti dėlionę ir suklijuoti ją ant spalvoto popieriaus lapo. Viena fėja nenorėjo dėlioti, tačiau Gabrieliui paprašius JAM padėti, geroji fėja, žinoma, sutiko :) Taip įsidrąsino ir nedrąsiausia mažoji fėja ir jau visose užduotėlės visos fėjos dalyvavo labai aktyviai.

Kai dėlionės buvo baigtos, pakalbėjome apie tai, kad dažnai fėjos pasipuošia blizgučiais. Žinia, jos juk turi fairy dust – fėjų dulkelių – įvairiems stebuklams (pavyzdžiui, kad galėtų skraidyti) daryti. Šiandien fėjos pasipuošė fėjų dulkelėmis ant pirštų galiukų – nulakavome joms nagučius blizgučiais praturtintu laku :) Turiu pasakyti, kad ši veikla buvo paaaaaati populiariausia, o merginos vis sakė: man dar čia trūksta blizgučių! Ir dar čia! Ir dar čia daugiau norėčiau! Kai baigėme, visų veidus puošė šypsenos :)

Kol nagučiai džiuvo, pažiūrėjome visas dovanas. Kaip žinoti, kieno dovaną žiūrėti pirmiausia??? Ogi mes žaidėme žaidimą: Morta išsirinko žaisliuką, kurį siuntėme ratu grojant muzikai. Pati Morta sėdėjo rate, tačiau neimdavo žaisliuko į rankas. Kai muzika sustodavo, tas vaikas, kuris rankose laikė žaisliuką, atiduodavo Mortai jos gimtadienio dovaną. Taip buvo ir mergaitėms smagu, ir, žinoma, Mortai. Gėrėjausi, kaip Morta sako „ačiū“, o merginos pasakoja apie savo dovaną, viską aprodo, didžiuojasi. Ach, koks puikus amžius, kai jau socializacija tampa tokiu svarbiu žmogaus raidos elementu! Kol apžiūrėjome dovanas, nudžiuvo nagučiai.

Nagučiams nudžiuvus keliavome valgyti picos. Ne visos fėjos susižavėjo pica. Tos, kurios nesusižavėjo, valgė įvairių įvairiausių pavidalų vaflius, o kurios nenorėjo net vaflių – galėjo tiesiog pūsti fėjų burbulus. Kiekviena mergina ant savo burbulų už(si)rašė vardą – juk reikia žinoti, kas kieno, ar ne? Aš tiesiog grožėjausi: pica, vafliai, burbulai, šypsenos, klegėjimas…kaip man patinka toks ramus gimtadienių šventimas po testosteroninių berniukų gimtadieninių siautulių :D Žinoma, ir anie turi nepakartojamo žavesio, tačiau man visai patinka ir švelnesni gimtadieniai.

Kai visos pavalgė ir išpūtė tiek burbulų, kiek širdelės geidė, ėjome dekoruoti sausainių. Iš pradžių galvojau pati kepti fėjų sausainius (širdeles arba žvaigždeles), tačiau Lina pasiūlė geriau nupirkti: mažiau laiko prie puodų ir daugiau laiko švenčiant. Taigi turėjome tuos apvalius vafliukus su karameliniu įdaru. Puikus dalykėlis! Visų pirma, jie buvo pakankamai dideli. Visų antra, plokšti: nenuvarvėjo glaistas ir nenubyrėjo pabarstukai. Glaistą darėme sumaišę cukraus pudrą su vandenuku. Į masę įlašinome penkis lašus (šiandieninės šventės skaičius buvo penki:)) raudonų maistinių dažų, kuri tapo rožinė. Štai tuo rožiniu glaistu mergytės ištepė vaflius ir barstė tiek pabarstukų, kiek širdis geidė. Baigtus fėjų skanumynus sudėjome ant radiatoriaus išdžiūti (glaistas turi sukietėti).

Kai skanumynai buvo baigti, pakalbėjome, ką dar be sparnelių turi visos fėjos. Čia jau buvo labai lengvas klausimas fėjų gyvenimo ekspertėms – žinoma, kad stebuklingą lazdelę! Taigi keliavome gaminti stebuklingos fėjų lazdelės. Mes iš vakaro su Lina buvome sukarpę kiekvienai merginai po dvi žvaigždes. Lipnia juosta prie vienos žvaigždės priklijuodavom šenilo lazdelę, o po to merginos klijais priklijuodavo antrąją žvaigždelę. Žvaigždeles mergaitės dekoravo mūsų su Lina iškarpytomis dekoracijomis ir, žinoma, blizgučiais (merginos tepė ant stebuklingųjų lazdelių blizgų nagų laką).

Mergaitėms baigiant gaminti lazdeles, aš susirūpinusi joms pranešiau, kad ant tik ką prasikalusių gėlyčių užkrito sniegas. Fėjos, žinia, padeda bėdos ištiktiems – ir ypač, kai kalbama apie jų namelius – gėlytes. Taigi jos turėjo nukasti sniegą nuo gėlyčių. Gėlytės buvo specialiai pagaminti čiupačiupsai (iškerpamos trys širdelės, kurios „pamaunamos“ ant ledinuko. Jeigu širdelės per daug juda, apačioje užklijuokite lipnią juostelę, kad nejudėtų), kuriuos susmaigsčiau į batų dėžę, uždengtą žole – krepiniu popieriumi. O gėlytes apmėčiau vata – sniego gabalėliais. Taigi fėja turėjo šaukštu (neliesdama sniego ir gėlių rankomis) pakabinti vieną sniego gniūžtę ir nunešti ją į kibirėlį kitoje kambario pusėje. Visos fėjos susikaupusios ir sparčiai nešė sniego gniūžtes į kibirėlį. Žinoma, kiekviena fėja už sunkų darbą gavo po gėlę :)

Kai išgelbėjome gėles, ėjome patikrinti, ar mūsų fėjos yra taiklios. Kodėl? Todėl, kad juk reikia pataikyti nusileisti ant gėlių, kai skrendi bei mokėti padėti pinigėlius po ta pagalve, po kuria reikia padėti :D Taigi fėjos gavo krepšelį (batų dėžę), į kurį turėjo pataikyti dantukus (ZoLo pagalvėlės). Noriu pasakyti, kad ZoLo pagalvėlės yra vienas mano mėgiamiausių visų laikų žaislų. Dar jos anglakalbiams yra žinomos kaip Bean-bags:) Jos – nepaprastai vaizduotę skatinantis žaislas ir galima sugalvoti begalę, bet tikrai BE-GA-LĘ būdų su jomis žaisti. Šįkart jos buvo dantukai, skriejantys į fėjos krepšelį :D

Pavargusios fėjos keliavo valgyti torto.

Beje, šiemet naudojau puikų būdą, ką daryti, kad vaikai nesipeštų, kuris ką darys pirmas. ABĖCĖLĖ! Kai tik imdavo kaisti oras, ir kilti įtampa, tuoj pasitelkdavau abėcėlę. Pavyzdžiui, pirmoji torto gabalėlį gavo gimtadieninkė, o toliau visos – pagal abėcėlę. Žinoma, dar reikia sugalvoti visokių juokelių. Pavyzdžiui, ar dalyvauja gimtadienyje Aguona? Bulvė? Pomidorė? Mergaitės kvatojo už pilvų susiėmusios, o – kai ištardavau jų vardą – būdavo pasiruošusios veiklai. Kad nė viena nesijaustų nuskriausta, vieną kartą keliaukite pagal abėcėlę, o kitą – atvirkščiai ir t.t. Žodžiu, kad visiems būtų linksma.

Tortas buvo net labai vykęs – beveik visos merginos prašė antro gabalėlio. Už tortą Morta dėkoja babai, kurią jau greitai įsivaizduosime mūsų tortų parinkėja de facto. :) Kartu su fėjos tortu mano mama atvežė ir penkis fejerverkus. Mes turėjome pasiruošę vieną, tačiau degėme, žinoma, visus penkis. Iš pradžių – vos uždegus fejerverkus – dainavome Mortai „Su gimimo diena“, o kad laikas degant fejerverkams neprailgtų, skaičiavome, kiek laiko jie dega – suskaičiavome net iki 25!

Po torto ėjome susipakuoti dovanėlių šventės dalyvėms: kiekviena mergaitė gavo po savo išgelbėtą gėlytę-ledinuką, po savo indelį fėjos burbulų, po savo dekoruotą fėjų pyragą, po tris saldainius ir po penkis saldainius-širdeles, kad visos prisimintų, jog dalyvavo penkerių metų Mortos gimtadienyje ir yra geriausios/mylimiausios Mortos draugės :)

Kadangi jau buvo beveik trys valandos (gimtadienis buvo nuo vidurdienio iki trečios valandos), paleidau merginas žaisti. Buvo smagu žiūrėti, kaip merginos užsidaro kambario duris ir tiesiog ten išnyksta. Kai įėjome, radome visas sulipusias į Mortos/Gertrūdos lovą ir linksmų linksmiausias. Kadangi nė viena neišėjo namo vos tėvams atėjus, tai išsiskirstėme jau po ketvirtos valandos.

Štai taip praskriejo dar vienas gimtadienis.

Austėja

Gimtadienis šiltu metų laiku labai dėkingas išvykoms ir įdomioms atrakcijoms. Šį kartą lėktuvų tematika apipinta dvimečio šventė buvo pats tas tokiam orui. Kadangi rugsėjo mėn. pradžioje lėktuvai ir parašiutininkai dar intensyviai skraidė bei džiugino visų akis, buvo nuspręsta pasinaudoti šia puikia galimybe ir iš arčiau susipažinti su plačiais metaliniais sparnais. O berniukui – tai iš viso „kažkas tokio“. Patikėkite, laimingi buvo ne tik vaikai, bet ir „suaugę vaikai“.

Pagrindiniai šventės akcentai:
Kvietimai svečiams – bilietas skrydžiui su Augusto oro linijomis
Lauknešėliai vaikams – iš saldainių, šokolado bei ridiko padaryti lėktuvėliai
Tortas su lėktuvu, nešančiu Augusto vardo užrašą
Arbūzas, išpjaustytas lėktuvėlio formos
Morenginiai debesėliai jogurto-varškės deserte
Žaidimas – priklijuoti lėktuvui propelerį
Ekskursija po lėktuvų angarą
Fotosesijos atributika – pilotų, stiuardesių, kapitonų galvos aksesuarai

Augusto gimtadienio tema buvo žinoma jau iš anksto, kadangi jis jau kurį laiką žiūrėdavo pakėlęs akis į dangų, kai išgirsdavo lėktuvo gaudimą. Net naktį išgirdęs gaudesį, nenusiramindavo, jei neprieidavo prie lango pažiūrėti. Todėl, siekiant vaiko smalsumą dar labiau suaktyvinti, buvo nuspręsta nušauti kelis zuikius vienu metu: surengti teminį lėktuvų gimtadienį bei ekskursiją į lėktuvų angarą. Man visada labai svarbus kiekvieno vaiko domėjimasis, troškimas sužinoti daugiau. Todėl džiaugiuosi, kai vaikai per savo dieną ne tik valgo tortą ar linksminasi žaidimų kambary, bet sužino daug naujų dalykų bei įgauna neužmirštamos patirties ir įspūdžių.

Gimtadienio vieta buvo pasirinkta Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklube. Čia skraido parasparniai, šokinėja parašiutininkai. Todėl tai ideali vieta vaikams susipažinti iš arčiau su šiomis transporto priemonėmis ir jų specifika, kilimo ir leidimosi ypatybėmis, pamatyti, kaip iš dangaus leidžiasi žmogus su parašiutu. Ir visai nesvarbu, jog gimtadienyje buvo ir mergaitės, ir berniukai, o amžius svyravo nuo 2-5 metų – visa tai buvo smalsu visiems. Netgi tėveliams.

Aeroklubas turi ir kavinę, kurios interjeras puikiai atspindėjo lėktuvų koncepcijos tematiką. Čia visi svečiai pasivaišino, užkando. Vėliau visi stojo prie užduoties, kur užrištomis akimis reikėjo ant plakato lėktuvui priklijuoti propelerį. Tėveliai taip pat smagiai įsitraukė. Vėliau tą lėktuvą vaikai spalvino ir piešė save, sėdinčius prie skirtingų lėktuvo langelių. Prieš ekskursiją po angarą tėveliai dar spėjo apšilti prie stalo teniso.

Angare pilotas Marius visus supažindino su kiekvienu lėktuvu, papasakojo jų istorijas, kaip jie skrenda, kuo ypatingi ir pan. Žodžiu, čia labiausiai smalsūs buvo tėčiai – tikrai nenuobodžiavo.

Fotosesijai buvo parengtas mažas lėktuvėlis, prie kurio visi svečiai pozavo su pilotų bei stiuardesių sumaketuotais atributais. Visi linksmai paišdykavo, turėjo galimybę įsijausti į lėktuvą valdančius pilotus.

Buvo labai labai linksmas ir įdomus gimtadienis. Netrūko nei šypsenų, nei juoko. Visi vaikai džiaugėsi galimybe pasėdėti lėktuve prie vairo, pamatyti, kaip lėktuvai kyla ir leidžiasi. O man – tiesiog nepakartojamas jausmas buvo stebėti visų susidomėjusias akis bei šypsenas.

Inga

Kūrybinė grupė:
Šventės stilius: Artišokas
Grafinio dizaino darbai bei papuošimai: Artišokas
Dovanėlės-lauknešėliai: Artišokas
Foto: Karle Dru
Vieta: Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubas

Džiugu matyti aktyvias, gimtadienių planavimo ir pasiruošimo įspūdžiais besidalinančias mamas. Šįkart pas mus svečiuojasi mama Ieva, kuri surengė savo sūneliui Balionų šventę. Labai žavimės Jūsų nuoširdžiu darbu, įspūdingais sausainiais „Debesėliais“ ir kūrybingai parinktais balionėliais ant gimtadienio torto! Lauksime sugrįžtant su kitomis švenčių idėjomis!

Artėjo 1-asis sūnelio gimtadienis, o galvoje sukosi mintys, apie temas, kurias galėtumėme pasirinkti šiai šventei.. Aišku, kokia gimtadienio šventė be balionų.. O ypač, kai tai džiugina mažąjį jubiliatą. Tad pagalvojus ne tik apie šventės temas, o ir jos atributus, buvo apsispręsta 1-ajam gimtadieniui pasirinkti tiesiog balionų temą. Gal ir banalu, bet buvo svarbu pradžiuginti vos 1-erių sulaukusi mažylį. O dar internete atrasta tobulo torto nuotrauka užbūrė, tad nieko kito nebeliko, kaip tik ruoštis šventei. Juk Adomui jau 1-eri :)

Žinoma, torto aš nekopijavau, net ir nebūčiau sugebėjusi to padaryti.. O pirmąjį tortą norėjau pagaminti pati, kad jis būtų kuo natūralesnis :) Tad gavosi toks paprastutis maskarponės sūrio tortukas, puoštas balionais – saldainiais ir kramtomais angry birds paukštukais, užtat mamos su didele meile pagamintas :)

Be torto reikėjo ir kitų vaišių, papuošimų. Tad pirmiausia pagaminau oro balionus, pasinaudojus šiuo paveikslėliu, ir susmeigiau juos į keksiukų krepšelius..

Taip pat pridariau cake pops’ų su spalvotais pabarstukais, kurie, tarsi mini balionėliai, puošė stalą. Kad nebūtų vien balionai, aplinkui „skraidė“ andry birds (saldainiai), danguje plaukė debesėliai – imbieriniai sausainiai, glaistyti baltymu.

Kitą maistą taip pat stengiausi pritaikyti šiai temai, tad prigaminau varškės ir pelėsinio sūrio rutuliukų su vynuogėmis, apvoliotais smulkintose pistacijose, į tešlos krepšelius pridėjau krevečių salotų, ant sumuštinukų prismaigsčiau mažų pomidoriukų – tarsi balionukų :)

Stalą puošė ir servetėlės su balionais, spalvotos stiklinaitės, šiaudeliai, ryškiaspalvės lėkštelės, angry birds įrankiai.

O kadangi balandžio pabaiga – jau tinkamas laikas gimtadienį švęti kieme, žaisti su balionais ir kitais žaislais.
Be to, mūsų šventėje spalvoti buvo ne tik gimtadienio atributai ir vaišės, bet ir vaikai, kurie galėjo išsipiešti norimais personažais.

Šventės kaltininkas buvo pasipuošęs kepure su balionais ir marškinėliais su užrašu „Man jau vieneri“.
Šventė buvo tokia smagi ir taip nuvargino mažajį jubiliatą, kad jis jau pats iš mėgstamo kiemo vedė į namus miegučio :) Taigi, atšventę 1-ąjį gimtadienį, po kurio laiko vėl su dideliu džiaugsmu planuosime kitas šventes :)

Ieva

Mama Danguolė, rengdama savo dukrytei 2-ejų metukų gimtadienį, svarstė, kokia tema galėtų jį papuošti. Ilgai mąstyti nereikėjo: vos išvydusi suknelę su princesės karūna, suprato, kad ši suknelė gali būti ne tik gimtadienio šventės rūbas, bet ir atspindėti teminę gimtadienio idėją.

Dukrytei labai patinka knygelės su pasakomis, todėl nenuostabu, jog „Karalaitė ant žirnio“ šventės dieną ėmė ir atgijo. Fotosesijos kampelis su tikra karalaitės lova, didžiuliu, neabejotinai visiems juntamu žirniu ir, žinoma, su Šventės Idėjos princesių foto rekvizitais. 

Šventinis gimtadienio stalas su karališkų patalų tortu:

Na, o didžiausia pramoga visiems vaikams buvo batutas.

Dėkojame Danguolei už pasidalintus gimtadienio įspūdžius ir jos pačios darytas fotografijas.

Su mamos Nijolės pagalba Dovilytė pasakoja apie savo 3-ąjį gimtadienį. Saldumynų kalnas, taškelių milijonas, pramogų arenos – viskas, ko reikėjo vaikučių šventei:

Nors aš boružytėmis ir ne labai domiuosi, tačiau  vos tik išgirstu dainelę ,,Boružėlė septintaškė“, visuomet pradedu šokti. Todėl mamytė jau prieš gerus metus puikiai žinojo, kad trečiasis mano tortadienis vyks ,,boružėlių pievelėje“.

Graži raudona suknytė su juodais taškeliais visus metus kabojo spintoje nekantriai laukdama tos ypatingos progos. Deja, deja, bet išaušus tai ypatingai dienai, aš nepatikliai dirstelėjau į suknytę: nežavėjo manęs, jog jos sijonėlis nesisuka. Todėl suknytei teko vėl sugrįžti į spintą ant pakabos. Juk tokia ypatinga proga nesinorėjo mamytei bartis su manimi, o ir mamytė per begalę ruošimosi rūpestėlių nelabai turėjo laiko. Visa laimė, kad turėjau kitą dailią suknelę su įvairiaspalviais žirniukais bei plačiai besisukančiu sijonėliu. Visai netikėtai su mamyte atradome komodos stalčiuje pasislėpusias juodas timputes su boružytėmis, bei puskojinytes, ant kurių taip pat ropojo boružės. Sesei suknytė su boružėmis taip pat jau seniai buvo paruošta.

Kol mamytė sukosi virtuvėje ruošdama vaišes, mes su sese linksmai krykštavome užsidėdamos tai vieną, tai kitą lankelį su boružėlių rageliais bei boružių sparnelius. Mamytė nuo 5 val. ryto triūsė puošdama kambarius boružių dekoracijomis, taškuotais balionais, mano nuotraukėlėmis, dailiai tėvelio įmontuotomis į raudonų gėlyčių su juodais taškeliais viduriukus.

DEKORACIJOS

Savaime suprantama, neapsieita ir be dar vieno tėvelio darbelio, t.y. mano vardo užrašo bei metukų skaičiaus: DOVILEI 3. Jau tapo tradicija, tiek per mano, tiek ir per sesės gimtadienius, šventę papuošti tėvelio sumontuotais nuotraukų koliažais į didelio metų skaičiaus kontūrą, bei kitu koliažu, įsikūnijančiu į personažą pagal gimtadienio tematiką.

10 val. ryto kambarys bei balkonas buvo išpuošti taškuotomis dekoracijomis, kurias, laimei, kad darbeliais užsivertusiai mamytei padėjo iškarpyti jos mokinukai. Gaila tik, kad šiemet, kaip ir pernai Dievulis nepalepino mano gimtadienio dieną geru oru, nes mamytė buvo suplanavusi mums saldumynų stalą padengti lauke ant pievelės. Tad teko gražuolėms gardžiais saldumynais kvepiančioms boružėms nusileisti ant staliuko balkone.

Štai eilėraščio originalas, kurio žodžius praleiskite kokius tik norite, tik ne per dažnai. Eilutėje ne daugiau kaip vieną:

Boružėlė po lapu,
Jai tenai labai smagu.
Žalią spalvą jinai mėgsta
Ir tenai gerai jai slėptis.

Ji yra visa taškuota
Lygtai būtų nuspalvota,
Jos taškiukai juk juodi
Ir dažniausiai septyni.

Poetų kūrybos vertintoja buvo mamytės kolegė lietuvių kalbos mokytoja.

Mūsų šventėje, kaip tikruose egzaminuose, tik daug linksmesne forma. Po lietuvių kalbos ,,egzamino“ sekė matematikos egzaminas vyresniems berniukams, kurie turėjo kuo greičiau suskaičiuoti, kiek duotame lape yra boružėlių. Tačiau čia buvo tikrinamas ir berniukų pastabumus bei jų greita orientacija. Nors boružėlių lape buvo iš viso 84, tačiau mano pusbrolis ir kaimynų berniukas buvo iš tiesų pastabūs, nes užteko suskaičiuoti, kiek vienoje eilėje yra boružių ir padauginti iš eilių skaičiaus. Greičiau įveikusiam užduotį berniukui, atiteko chupa chups saldainiukas iš po paslaptingos boružės sparnelio.

Sekantis ,,egzaminas“ – užsienio kalbos: reikėjo iššifruoti mano vis dar nelabai aiškiai ir vien tik tėveliams bei sesei suprantamus žodelius. Ši užduotis buvo mamytės suplanuota atlikti pievelėje, išslapstant boružes su kitoje pusėje užrašytais žodeliais po gėlytėmis, tačiau teko rinktis ,,kambarinį“ variantą, duodant svečiams išsitraukti iš taškuotos rankinės po boružę su žodeliu. Įveikę su mano tėvelių ,,vertimo“ pagalba šią užduotėlę, manau svečiai mane dabar tikrai geriau supras ir mes daug geriau susikalbėsime. Mano žodelių pavyzdėliai: gandas – gandras, dagas – draugas ir t.t.

Po sunkių egzaminų sekė nuotaikinga muzikos pamokėlė. Kiekvienas svečias išsitraukė po skirtingą visiems puikiai žinomos dainos ,,Boružėlė septyntaškė“ eilutę ir turėjo dainuoti. Kadangi su paleista ,,fonograma“ ne kaip sekėsi suspėti nedainingiems svečiams į taktą, tad kur kas geriau nuskambėjo variantas be jokio muzikinio fono. Galiausiai, visi svečiai smagiai choru traukė priedainį ,,lia lia lia lia“.

Jau tradicija tapo užduotis užrištomis akimis ką nors priklijuoti ar nupiešti ant teminio plakato. Šį kartą klijavome ant boružės taškelius ir ne bet kokius, o su svečių nuotraukėlėmis. Smagu ir linksma buvo žiūrėti į svečius apgraibomis einančius pasieniais ir ieškančius plakato, visiems stebėtojams sufleruojant aukščiau ar žemiau, dešiniau ar kairiau klijuoti taškelį. Gavosi išties nuotaikinga boružėlė, kuri jau kelios savaitės vis dar tebesipuikuoja ant mūsų sienos.

Liko nepamiršti ir du svečiai berniukai, bebaigiantys šeštą klasę. Nors jiems jubiliatė ir atrodo dar maža damutė, tačiau šie du vaikinukai visuomet noriai atvyksta į mūsų organizuojamus gimtadienius, laukdami staigmenų ir norėdami pasmaližiauti skanumynų gardumynų. Taigi, ir per šį gimtadienį jie neliko pamiršti su specialiai jiems abiems paruošta judria ir kūrybiška užduotimi. Per tam tikrą laiko tarpą turėjo be rankų susprogdinti po raudoną balioną, kurio viduje buvo prikarpyta daug juodų taškelių, pripūsti po naują raudoną balioną ir ant jo suklijuoti po kuo daugiau taškelių. Berniukų mamos palaikė savo sūnus šūksniais ,,Mano sūnus gali“, o pralaimėjusiojo berniuko mama taip įsismagino, kad pati ėmėsi visų juodų taškelių klijavo ant baliono.

Kol vyresnėliai žaidė šį žaidimą, mes, mažiausieji šventės dalyviai (nuo 2 iki 4 metukų) išsitraukėme iš maišelio po juodą figūrėlę (kvadratas, širdelė, žvaigždutė, …) ir ėjome ieškoti po visus namus, kur ,,ropoja“ boružėlė, kuriai ant nugarytės trūksta būtent tos ištrauktos figūrėlės. Suradę reikiamą boružę, figūrėles mes klijavome ant boružių nugaryčių.

Per ankstesnius gimtadienius mamytė vis būdavo sugalvojusi, bet dažniausiai atsisakydavo kūrybinių, piešimo užduotėlių galvodama, kad vaikučiai nenorės terliotis ar išsitepti su dažais. Pasirodo mama klydo. Paskutinei užduotėlei atlikti buvo įkurta boružėlių dirbtuvėlė virtuvėje. Tik niekaip neišsprendėme dilemos, kaip pagal internete rastą boružės pavyzdį, kuri buvo išpiešta ant Kinder dvipusio kiaušinio vieno kevalo, nulupti lipduką su visais užrašais. Bandėme visokiais būdais, bet nepavyko. Tačiau mamytė buvo paruošusi ir atsarginį variantą – nuotaikingomis boružėlėmis pavirto graikinių riešutų kevalėliai.

Šventei artėjant į pabaigą, prieš pučiant torto žvakeles, svečių smaližių laukė dar viena saldi šokoladinė staigmena. Šokolado fontanu netgi labiau susidomėjo ir pasirodė beesą didesni smaližiai ne vaikai, o suaugusieji. Abiejų dukryčių krikšto tėveliai gerą pusvalandį smaližiavo ir gamino iš braškių greitai suvalgomas boružėles :) Mama gavo pastabą, kodėl šokolado fontano neparodė šventės pradžioje, o tai kai kurie svečiai juokavo, kad net nebūtų sėdę už stalo. Nors mamytė turėjo mintį prieš šventę pagaminti iš braškių boružytes, aplietas šokoladu, bet teisingai nujautė, kad ko gero svečiams kur kas labiau patiks patiems murkdyti braškes šokolado fontane. Dar buvo galima pagaminti boružyčių iš perteptų apvalių sausainėlių, juos pasmeigiant ant pagaliuko ir pamirkant į šokoladą bei spalvotus žirniukus ar pabarstukus.

Kas per boružėlių šventę neturėsite šokolado fontano, manau, galite pasinaudoti štai tokia dar viena idėja: esu mačiusi internete čiulpinukus ,,čiupa čiups“ apdengtus boružėlių sparneliais, o galvytė, tas saldainiukas apvyniotas juodu popierėliu, nupieštos akytės. Ant sparnelių galima užrašyti ir po kokią mįslę, svečio vardą ar paprasčiausią žodį ,,Ačiū“.

Taigi, užduotėlių ir stalo puošybos elementų galima prigalvoti dar daug ir visokiausių. Viskas priklauso nuo mamyčių fantazijos ir noro padaryti savo vaikučiui gražią šventę.

Šventės kulminacinis momentas – žvakelių ant torto pūtimas. Radome pirkti net ir žvakeles boružytes. Tik visada bėda, kad aš užmigau tėveliui ant rankų šventei vos įsibėgėjus ir … miegojau iki pat ryto. Trumpai tariant, aš praktiškai pramiegojau savo 3-iąjį gimtadienį. Tačiau liko daug gražių akimirkų įamžintų nuotraukose. Žvakutes su didžiausiu malonumu užpūtė sesutė su geriausia drauge. O apie viską, ką aš jums parašiau, papasakojo man ryte mamytė.

Iš tiesų buvo smagus ir, galima sakyti, pirmą kartą taip sklandžiai pavykęs gimtadienis. Ir visus suplanuotus patiekalus mamytė suspėjo pagaminti laiku, ir visos užduotys buvo su didžiausiu svečių entuziazmu įvykdytos. Svečiai išvyko pilni klegesio, pilnomis kišenėmis čiupa čiups saldainukų, kuriuos laimėjo už užduotis, prisismaližiavę skanaus medaus torto, prisilaižę fontanais besiliejančio šokolado. Vaikučiai gavo dar ir po lauknešėlį su raudonais ir juodais guminukais bei magnetinėmis boružytėmis.

Nijolė

Šventės idėjoje svečiuojasi ArtiŠokas su organizuotu bei dekoruotu berniuko nindzių ir mergaitės Hello Kitty gimtadieniu. Labai džiaugiamės, jog mūsų foto rekvizitai ant pagaliuko taip pat praturtino šį nuostabų gimtadienį, linksmą jo fotosesiją. Malonaus skaitymo ir gražių įspūdžių!

Sunkiausia organizuoti dvigubus gimtadienius, ypač jei vaikučiai yra skirtingos lyties ir jų interesai, atrodo, yra visiškai skirtingi. Tarkim, vienam patinka robotai ir kosmonautai, kitam – linksmi mažieji poniai, vienas trokšta nutrūktgalviškų indėnų nuotykių, kitas – romantiškų ir svajingų princesių. Štai tokį uždavinį šį kartą turėjome – sujungti sunkiai suderinamus iš pirmo žvilgsnio dalykus ir suorganizuoti smagų, gražų bei stilingą vakarėlį dviems šauniems vaikučiams – Kajui ir Lėjai.

Mūsų mylimiausi akcentai:
- Tikri bambukai vietoj gėlių, pamerkti į akmenukų pripildytas vazas.
- Cake pops pyragaičiai japoniško stiliaus vieno kąsnio šaukšteliuose.
- Dovanėlės svečiams – saldainių sushi.
- Vaisių asorti rytų stiliaus maisto išsinešimui dėžutėse.
- Šiaudeliai gėrimams – bambuko imitacija.
- Hello Kitty ausytės ir kita atributika fotosesijai.
- Didelis plakatas su japoniško stiliaus nameliu – pagoda.
- Rytų kovos menų pamokėlė kaip gimtadienio pramoga vaikams ir ne tik.

Kaip žinia, kiekvienas gimtadienis prasideda nuo norų ir pomėgių išaiškinimo. Paaiškėjo, kad Kajus paskutiniu metu yra tiesiog apsėstas nindzių manijos, tai ir padiktavo pagrindinę šventės stilistiką. Beliko sugalvoti, kaip pašėlusių nindzių vakarėlį pritaikyti tokioms švelnioms ir trapioms mažoms mergaitėms, kaip jo sesutė Lėja. Laimei, Lėjos mama pateikė net kelis variantus, kas šiuo metu domina jos beveik 4 metukų dukrytę. Teko rinktis iš princesių, mažųjų ponių ir Hello Kitty personažų. Nusprendėme, kad nindzėms į kompaniją labiausiai tiks Hello Kitty – jie abu kilę iš rytų, be to dekoracijoms gali būti naudojama panaši spalvų gama. Tokiu būdu mūsų vakarėlis nusikėlė į nuostabiąją Japoniją, o dekoracijose netrūko šios šalies elementų.

Visiškas gimtadienio hitas tapo didžiulis plakatas su japoniško stiliaus nameliu – pagoda. Jis buvo netik puikus fonas mūsų sukurtam stilizuotam saldžiąjam stalui, bet ir geras atributas nuotaikingai nindzių ir kačiukų fotosesijai. Fotosesijai kačiukai galėjo pasipuošti baltomis minkštutėmis mūsų pagamintomis Hello Kitty ausytėmis su būtinu akcentu – raudonu bantuku, o berniukams buvo pasiūlyta užsirišti juodus raiščius. Smagu, kad į šventę atvykę rytų kovos menų specialistai buvo paruošę ir kimono mažajam jubiliatui, tad nuotraukos tapo dar įspūdingesnės ir tikroviškesnės.

Saldus stalas buvo nukrautas įvairiais teminiais saldumynais. Torto elementai, ornamentai ir spalvos atsikartojo ir popierinėse dekoracijose. Cake popsus gražiai sudėliojome į japoniško stiliaus vieno kąsnio šaukštelius, pripildytus raudono cukraus. Vaisių asorti patalpinome į mūsų specialiai pagamintas rytų stiliaus „maisto išsinešimui“ dėžutes, tad vaikams buvo labai smagu jas išpakuoti ir valgyti pagaliukais. Paprastus keksiukus su šokoladiniu kremu papuošėme nindzių galvomis iš Oreo sausainių ir Hello Kitty snūkučiais. Į kvadratinius stiklinius indelius supylėme vaikučių mėgstamiausius įvairių skonių dražė.

Didžiausias iššūkis buvo dovanėlės svečiams, kadangi pasišovėme patys pagaminti tikrų tikriausią tradicinį japonišką maistą – sushi – ir dar ne bet kokį, o sushi iš saldainių. Įdomu, kad sunkiausia užduotis buvo Lietuvos rinkoje surasti tokį paprastą iš pirmo žvilgsnio produktą, kaip pūsti ryžiai. Apie jų paieškas galėtume visą atskirą istoriją parašyti su nuotykiais, naujomis pažintimis ir netikėtumais, tačiau tegul tai kol kas lieka tik mūsų darbo užkulisiuose… Saldieji sushi buvo dailiai supakuoti į permatomas dėžutes su raudonais padėkliukais, kad sustiprintų efektą, ir šventės pabaigoje įteikti kiekvienam svečiui pasmaguriavimui namuose.

Didžiausia gimtadienio atrakcija tapo rytų kovos menų pamokėlė, nepalikusi abėjingais nei mažų, nei didelių šventės dalyvių. Į pamokėlę su malonumu ir net azartu pamažu įsitraukė ir vaikučių tėveliai, aukštai šokinėdami per skriejančią virvę ir kartodami sudėtingiausius lankstymosi pratimus. Šaunūs jauni aikido specialistai puikiai atliko savo programą, žaidimų forma išaiškino pagrindines rytų kovos taisykles ir parodė pagrindinius judesius. Vaikai šokinėjo, dūko, lenktyniavo keturiomis bei smagiai vartėsi ant žolės.

Po tokių aktyvių pramogų reikėjo atsikvėpti, todėl paruošėme vaikams dar vieną staigmeną – gigantiškų burbulų pūtimo atrakciją. Kad vaikai galėtų visapusiškai dalyvauti šioje veikloje, patys prigaminome burbulų pūtimui skirtų pagaliukų,dar poetiškai vadinamų „vėjo gaudyklėmis“, tad vaikų džiaugsmui nebuvo galo. Kiekvienas stengėsi išpūsti kuo didesnį burbulą, o tada skubėjo jį pagauti ir susprogdinti. Tėveliai irgi nekantravo išbandyti savo jėgas „gaudant vėją“. Nors oras nebuvo idealus tokiai pramogai, kadangi pūtė stiprokas vėjas, tačiau tai nesutrūkdė patirti išties begalę teigiamų emocijų.

Gimtadienis užsitęsė net ilgiau nei buvo tikėtasi. Nuostabus oras, puiki vieta, gražūs vaizdai aplinkui, šauni kompanija, visa tai šaukė dar pasidžiaugti akimirka, tad namo niekas neskubėjo net tada, kai buvo suvalgytas paskutinis torto gabaliukas.

Elena

Kūrybinė grupė:
Šventės organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Fotografė: Foto Idilė
Tortas ir cake pops: Kamanė Gurmanė
Saldainių sushi: Artišokas
Dekoracijos: Artišokas
Foto rekvizitai: Šventės idėja

Atsiliepiame į vienos mūsų skaitytojos prašymą pasidalinti idėjomis, kaip būtų galima surengti gimtadienį 1 metų berniukui. Sužinojus, jog jo pavardė yra Meškis, nebeliko jokios abejonės dėl teminio gimtadienio meškiuko Rudnosiuko eilėraščio-pasakos (aut. Vytė Nemunėlis) motyvais.

Pirmiausia, pabandykite sukurti aplinką miško tematika. Parinkite pintinėlių, krepšelių, pripildykite jas miško gėrybėmis: gilėmis ir kankorėžiais. Pamerkite medžių šakeles, lapus. Sukurkite floristinę kompoziciją iš samanų, o ant jų dėkite saldumynus ir kitas vaišes.

Saldžiam stalui pasirūpinkite meškiukų desertais. Galite padėti medaus stiklainėlių.

Pastatykite ant stalo rėmelį kartu su vienu Rudnosiuko posmeliu.

Jeigu turite namuose žaislinių figūrėlių ar pliušinių žaislų: meškiukų, voveryčių, zuikių ir kt., galite drąsiai juos naudoti dekore ant stalo. O vėliau panaudokite juos visus lėlių teatro spektakliui – sukurkite su jais stalo vaidinimą pagal knygelę Rudnosiukas. Galite į spektaklį netgi įtraukti vaikučius, pvz., „Nors už durų švilpia vėjas“ – klausiate vaikų, kaip švilpia vėjas?, „Staugia vilkas už langų“, klausiate – kaip vilkai staugia? Galite sukurti ir šešėlių teatrą su iš anksto prikarpytomis figūrėlėmis.

Galite padaryti visiems vaikučiams tokius lankelius su meškiuko ausytėmis, kad visi virstų tikra Rudnosių šeimyna, kad fotosesija būtų linksma.

Dovanėles/lauknešėlius svečiams taip pat galite padaryti su meškiukų snukučiais.

Jeigu turite ir jūs idėjų, o dar geriau, jeigu esate surengę jau tokią gimimo dieną, būtinai pasidalinkite su mumis. Siųskite aprašymą kartu su nuotraukomis info@sventesideja.lt